Jai sausį suėjo 25-eri. Radvilė Morkūnaitė, jauniausia Lietuvos atstovė Europos Parlamente, nuoširdžiai prisipažino, kad tikrai nesitikėjo, jog bus išrinkta. Štai tada ir susidomėjo žmonės, kas gi ta panelė, kuri iki šiol nešmėžavo televizijos ekrane lyg kokia Mia ar Zvonkė.
Duoną valgys iš politikos
O tik ką iškepta europarlamentarė iš karto pajuto, kad yra ir kita tos sėkmės bei pasitikėjimo pusė... Teks daug ką keisti gyvenime, o svarbiausia ir, pasak jos, sunkiausia - atsisakyti privatumo. Dabar ji viešas asmuo ir neišvengs ne tik smalsių žvilgsnių, bet ir nepatogių klausimų, tarkim, apie tai, kur dės uždirbtus pinigus, ar turi širdies draugą, ar kartais nėra feministė ir kt.
“Visą laiką dariau tai, kas svarbu, kas maniau esant svarbu, kas įdomu, kas patinka. O jaunąja konservatore tapau dar septyniolikos, besimokydama Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Buvau veikli, neabejinga viskam, kas aplinkui vyksta, nes to mane išmokė mano tėveliai, kurie aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje Kaišiadorių rajone. Politika tapo mano hobiu, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, ją baigiau ir vėliau, kai studijavau Lietuvos dailės akademijoje. O štai pastaruosius kelerius metus viskas apsivertė aukštyn kojom. Muzika liko mėgstamiausiu laisvalaikio pomėgiu, prie fortepijono sėdu labai retai, o duoną valgau ir valgysiu iš politikos”, - šypsosi mergina.
Beje, jos rinkimų šūkis buvo “Tikėk, dirbk, nebijok!”, kuris ypač tinka šiais sunkmečio ir nestabilumo laikais. Jeigu sukeistum žodžių tvarką vietomis, šūkio esmė nesikeičia. Ko gero, būtent tie žodžiai tapo patrauklūs rinkėjams, žmonėms, kurie jaučia netikrumą ir nerimą dėl Lietuvos ateities.
Sudie, džinsai!
“Nemanykite, kad esu labai rimta. Kas mane pažįsta, nelabai įsivaizduoja, kaip atrodau vilkėdama dalykinį kostiumėlį, kurį tenka dėvėti dirbant užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko patarėja. Neišvengiamai teks keisti aprangos stilių, kai dirbsiu Briuselyje. Sudie, mano mėgstami džinsai!” - apgailestauja R.Morkūnaitė, tačiau patikslina, kad jos drabužiai bus jaunatviški, o svarbiausia, patiks jai pačiai. Beje, mergina apie jokius žinomų drabužių dizainerių patarimus net negalvoja. Patinkančios aprangos Radvilė nevengia įsigyti ir “Humanoje”.
Beje, ir tautinio lietuviško drabužio mergina neketina vežtis į Europos Parlamentą, nors jį turi ir nešioja su malonumu, kai vyksta į pasirodymus su folkloro ansambliu “Lauksna”. Merginai smagu dalyvauti festivaliuose, pavyzdžiui, “Skamba skamba kankliai”, arba pasirodyti Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, kuris yra beveik jos gimtieji namai. Supraskite tiesiogine prasme, nes Radvilės tėvelis Eligijus Morkūnas - vienas iš šio muziejaus steigėjų ir vadovų, o mama Teodora - ekskursijų vadovė. Trijų seserų Morkūnaičių vaikystė ir paauglystė prabėgo Rumšiškėse, ant Kauno marių kranto.
Radvilė iš tiesų nelabai žino, kaip save vadinti: vilniete, kauniete ar rumšiškiete. Užaugo prie Kauno marių, visas liaudies buities muziejaus kerteles žinojo kaip savo penkis pirštus. Iš čia jos susidomėjimas liaudies dainomis, muzika, pasakomis, etnologija.
Iš Rumšiškių Radvilė su savo dviem seserimis važinėdavo mokytis į Kauną. Šį miestą pamilo, mėgdavo pasivaikščioti nuostabiai gražioje vietoje prie Nemuno ir Neries santakos, nes netoliese buvo J.Naujalio muzikos gimnazija. Į Kauną važinėdavo su sesėmis, kurios mokėsi “Aušros” gimnazijoje, reisiniu autobusu, kartais kas nors mergaičiukes paveždavo, nes tėvams net į galvą nebūtų atėję jų vežioti automobiliu, kaip kad dabar įprasta.
Kai persikėlė į Vilnių, pamilo sostinę ir jos judrų gyvenimą, susirado daug draugų ir bendraminčių. R.Morkūnaitė prisimena anksčiau pati tėvams sakydavusi, kad jie, tarsi kokie donkichotai, vis ieško teisybės, o dabar pati nuėjo tuo anaiptol ne rožėmis klotu politikės keliu.
Meilė ir politika
Tiesą sakant, daug kas nesupranta, kam Radvilei toji politika. Juk čia tiek daug visokių intrigų, nesutarimų, nešvarių dalykų ir net klounados. “O kur to nėra? - klausimu atsako pašnekovė. - Net ir kokiame nors simfoniniame orkestre ar teatre jų kiek tik nori, o ką jau kalbėti apie žmonių susvetimėjimą apskritai. Iš tiesų esu sutikusi nemažai skeptikų ir abejingų, kurie netiki, kad galima ką nors pakeisti. Aš manau, kad galima”.
Tiesa, kai R.Morkūnaitė mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nelabai kam ir pasakojo, kad ji jaunoji konservatorė. Pasak jos, bendrakursiai būtų nustebę. Ten savi dėsniai, svarbūs kitokie dalykai. Ne paslaptis, kad nemaža dalis jaunimo yra pasyvi, plaukia pasroviui arba dumia ieškoti laimės į užsienius. Pasaulis apsisuko taip, kad žodžiai “babkės” arba “tusovkės” jaunimo leksikone dažniau girdimi negu koncertai ar knygos.
Radvilė mano, kad patys baisiausi dalykai - abejingumas, neveiklumas, nes iš dyko buvimo kyla visokių pagundų alkoholiui, narkotikams. Beje, pasak jos, meilė ir politika suderinami dalykai. Paklausta apie širdies draugą nuo tiesaus atsakymo išsisuka sakydama, kad ji turi daug draugų, su kuriais jai gera.
Pasakas kuriame patys
R.Morkūnaitė puikiai žino, kad nemažai žmonių galvoja, ką toji piemenė gali nuveikti didžiojoje politikoje. Internete ji apie save perskaitė ne vieną skeptišką ir net piktoką komentuotojų repliką, esą jai geriau apšilti kojas čia, Lietuvoje, dalyvaujant savivaldybių rinkimuose ar į Seimą, o tik paskui pretenduoti atstovauti Lietuvai. “Na, aš puikiai suprantu, kad prityrę politikai ir EP senbuviai nusipelnė didesnio pasitikėjimo, bet kada ir kur tam jaunimui semtis patirties? Manau, kad lygiai taip pat Briusielio ar Strasbūro rūmų koridoriuose gali pasiklysti ir kiti naujokai, - šypsosi mergina.
Jaunatviško maksimalizmo ir iniciatyvumo jai skolintis nereikia. Jau vien tas faktas, kad Radvilės ir jos bendraminčių iniciatyva į Europos Parlamentą buvo nusiųsta peticija dėl Baltijos jūros ekologinio saugumo “Apgink Baltijos jūrą, kol ne vėlu”. Radvilė džiaugiasi: “Nebijojome pasakyti, dirbome, stengėmės mobilizuodami žmones ir mūsų balsas, regis, buvo išgirstas”.
Europos Parlamento narių atlyginimas - apie 7 tūkstančiai eurų, tad nieko nuostabaus, kad žmonės linkę manyti, jog kai kurie į šią organizaciją veržiasi dėl didelio atlyginimo. Radvilė tokių klausimų ir net priekaištų taip pat yra girdėjusi. “Toks domėjimasis, kur aš dėsiu pinigus, mane labiausiai ir žeidžia. Juk tikrai ne dėl pinigų stengiuosi. O smalsuoliams esu linkusi priminti - jeigu darbas nepatinka, tai pinigai laimės neatneš”.
Knygos: I.Ilfo ir J.Petrovo “Dvylika kėdžių”, “Aukso veršis”, Dž.Orvelo “Gyvulių ūkis” ir kitos, kurios parašytos su humoru ir ironija.
Muzika: įvairi - ir folkloras, ir bitlai, ir Andrius Mamontovas, S.Rachmaninovas.
Dailė: M.K.Čiurlionis, prancūzų impresionizmas, kryždirbystė.
Gėlė: bijūnas.
Kvapai: lengvi, pagal nuotaiką.
Patiekalas: mamos kepti lietiniai su obuoliais.
Gėrimas: naminė gira.
Sportas: krepšinis, dailusis čiuožimas.
Laisvalaikis: gamtoje su draugais.
Giedrė MILKEVIČIŪTĖ
