Jau 17 metų esu aktyvus Lietuvos politinio gyvenimo dalyvis, turiu pakankamai patirties padaryti išvadą – Lietuvos politinis elitas sugalvojo pažaisti dvigubos pilietybės klausimu, visiškai nesijaudinant dėl tokio žaidimo pasekmių.
Sumanymas dvigubos pilietybės klausimu rengti tautos referendumą, reiškia, jog valdančiosios partijos neturi politinės valios ir neieško būdų kaip priimti sprendimą dėl dvigubos pilietybės. Manau, kad siūlymas rengti referendumą, tėra siekis metus laiko išnaudoti šią temą kaip priedangą, visiškam abejingumui mūsų tautiečių užsienyje atžvilgiu. Politikai teigia , jog referendumas galimai vyktų kartu su LR Prezidento arba Europos Sąjungos parlamento rinkimais. Nebūsiu išradėjas pasakydamas, kad tėra vienas teoriškai įmanomas laikas – LR Prezidento rinkimai, nes nerealu tikėtis, kad Europos Sąjungos parlamento rinkimuose dalyvaus daugiau kaip pusė rinkimų teisę turinčių piliečių.
Neseniai įvyko patariamasis referendumas dėl Visagino atominės elektrinės projekto. Siekis statyti atominę elektrinę sulaukė Lietuvos piliečių negatyvaus vertinimo dėl valdžios bandymo meluoti piliečiams apie neva užtikrintą šio projekto saugumą ir ekonominę naudą. Dvigubos pilietybės klausimas yra nevienareikšmiškai vertinamas Lietuvos piliečių tarpe, ypač vyresniųjų, kurie, beje, yra aktyviausi rinkėjai. Daliai žmonių ši tema visiškai neaktuali, dalį veiks elementarus pavydas, kad užsienyje apsigyvenę tautiečiai svetur pralobs, o išsaugoję pilietybę, galės naudotis Lietuvos vertybėmis. Kalbu apie didelę dalį rinkėjų, kurių dalyvavimas rinkimuose būna nulemtas tiesioginės naudos interesais, o ne vertybiniais ar pilietiniais motyvais. Todėl galiu teigti, jog referendumas dėl dvigubos pilietybės pasmerktas žlugimui ir Lietuvos politinis elitas tą puikiai supranta. Partijoms naudinga tempti laiką, o vėliau guostis, jog tauta nesusiprato. Beje, taip įvyko ir po referendumo dėl Visagino atominės elektrinės, nes ne Lietuvos, o Estijos Premjeras akcentavo , jog tautos valia yra šventa, dėl ko mūsų politikai estus išvadino „silpnąja grandimi“. Lietuvoje viskas paremta politinio elito naudos išskaičiavimu. Manau, jog valdančios partijos nenori įteisinti dvigubos pilietybės pirmiausia todėl, jog Lietuvos likimą gali imti spręsti daug žmonių, kuriems nebus įmanoma daryti tiesioginės įtakos per savivaldos, valstybines institucijas, teisėsaugos organus. Daug laisvų žmonių savo sprendimus parems vertybėmis. „Silpnąja grandimi“ pavadinti estai svarbiausiu valstybės prioritetu laiko kultūrą ir švietimą, beje kaip ir daugelis kitų šalių, kuriose gyvena didžiausios lietuvių bendruomenės. Lietuvoje kultūra ir švietimas prioritetų sąrašą tik užbaigia, todėl teigiu, jog Lietuvos politinio elito žodžiai nėra nuoširdūs.
Norėdami mesti į mane „akmenį“, pirmiau atsakykite, kodėl nuoširdžiai norint spręsti šį tautai gyvybiškai svarbų klausimą bei suprasdami, kad referendumas gali neįvykti, nenorime ieškoti kitų būdų ? Man žinomas 2013 m. kovo 13 d. LR Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriame teigiama, kad Konstitucijos 12 straipsnio gali būti keičiamas tik referendumu, kad įstatymu negali būti nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Kviečiu LR Seimo narius ieškoti būdų, kaip išeiti iš šios galimai patinės situacijos, tartis su konstitucinės teisės žinovais, svarstyti pilietybės įstatymo pataisas, turint pagrindinį tikslą – išsaugoti didžią savo tautos dalį. Turime suvokti, kad iš Lietuvos išvykę lietuviai yra didelis mūsų šalies turtas ir potencialas, ir dėl pagalbos, kurią jie teikia likusiems Lietuvoje, ir dėl galimybės juos susigrąžinti, atsigaunant Lietuvos ekonomikai, gerėjant pragyvenimo lygiui. Mes turime su išvykusiais lietuviais išsaugoti abipusį ryšį, jų vaikams padėti neprarasti lietuvių kalbos ir kultūros pradmenų. Dviguba pilietybė yra mažiausia, ką mes privalome padaryti vardan galimybės išsaugoti vieningą, stiprią lietuvių tautą. Laiko suklysti mūsų tauta jau nebeturi, nes Lietuvoje gyvenančių žmonių pasyvumo, arba abejingumo pasekmėje, galime atimti viltį iš mūsų tautiečių, gyvenančių svetur. Mūsų protėviai ne tam liejo kraują, kad mes suskaldytume tautą.
