Turėjau laimės „Respublikoje" dirbti su visa plejada talentingų rašytojų: Ričardu Gaveliu, Jurga Ivanauskaite, Vytautu Rubavičiumi, Valdu Kukulu, Dalia Jazukevičiūte, Mariumi Ivaškevičium, Arnu Ališausku, Rimvydu Stankevičiumi. Dabar staiga pagalvojau: kokia dar redakcija būtų galėjusi džiaugtis tokia rašytojų gausa. Šiandien likęs tik Rimvydas. Kitus gyvenimo keliai nuvedė į kitas kūrybos erdves, o Ričardas su Jurga, jauni ir gražūs, išėjo ten, iš kur jau niekada negrįžtama.
Stengiuosi niekada neiti į laidotuves. Nebent jeigu pareigos ar giminystės artumas nepalieka pasirinkimo. Bet ir tuomet stengiuosi nematyti velionio veido. Mano atmintyje jis turi likti gyvas. Tad mieliau sėdžiu namie ir kalbuosi su tuo, kuris tik ką išėjo. Man lengva kalbėtis - per keliasdešimt metų „Respublikoje" ir kino studijoje išsaugojau arti tūkstančio garso įrašų, kuriuose kalba žmonės, su kuriais žurnalisto ir kino žmogaus likimas mane buvo suvedęs.
Šiandien (kai šis laikraščio numeris atsidurs skaitytojo rankose, bus „vakar") kalbėjausi su Ričardu Gaveliu. Jis mus paliko prieš gerus aštuonerius metus, bet šiandien (vakar) jam būtų sukakę 60. Jo draugai ir artimieji jo gimtadienius švęsdavo būtent spalio 8-ąją, o dokumentuose jo gimtadienis kažkodėl buvo lapkričio 8-oji ir tuomet jis jau būdavo šiek tiek prisimenamas ir „viešuomenėje".
Užsuko jis tada, 1995-ųjų vasarą, į mūsų kabinetą, padėjo ant stalo naujintelaitę savo knygą ir tarė: „Jos dar nėra knygynuose. Būk geras, perskaityk ir parašyk ką nors - negi aš pats turėčiau apie savo knygą rašyti?..„ Na, jau ne, manau sau, šito tai jau aš nedarysiu - Gaveliui vis tiek neįtiksi, o garsiai sakau: „Kad niekada, Ričardai, nesu recenzijų rašęs...„ Man, sako, ir nereikia, kad parašytum kaip visi, aš norėčiau, kad būtų „kitaip". Tu, girdi, paskaityk, o jau paskui pasitarsim.
Tai buvo „Paskutinioji žemės žmonių karta"... Tą patį vakarą perskaitęs pirmuosius avatarus, sapnavau kraupų sapną. Žydinčiam sode ant obelų šakų kabėjo gyvatės ir kiekviena stengėsi man įkąsti. Kai išsigandęs pabudau, suvokiau, kad tos apokaliptinės gyvatės - žinoma, iš Ričardo romano, o iš kur tos žydinčios obelys? Ir staiga atsiminiau. Tokį sodą turėjo mūsų kaimynai Lazdijuose. Ir tame sode aš, kokių trejų bamblys, jojau ant dviejų studentų, kai jie gulėjo kniūbsti po obelimi, graužė raudonuosius alyvinius ir skaitė kažkokias knygas. O aš raitas ant jų - tai vieno, tai kito. Vienas jų buvo mūsų kaimynų sūnus Stasys, vėliau tapęs ilgamečiu Kalvarijos vidurinės mokyklos direktoriumi, o kitas - jo giminaitis Vitas, būsimasis Pedagoginio universiteto dekanas ir būsimasis rašytojo Ričardo Gavelio tėvas. Kokia galinga ta mūsų pasąmonė, taip keistai sujungusi Ričardo romano pagimdytas apokaliptines gyvates su jo tėvo jaunyste...
Kai po kelių dienų perskaičiau knygą, vėl susitikome su Ričardu, papasakojau jam savo sapną ir mudu tapome lyg ir artimesni. Ne, draugais netapome. Mano nuojautose jis jų nelabai ir galėjo turėti - jis kaip katinas vaikščiojo pats sau. O gal tik tokiu dėjosi. Ir jam taip dėtis labai pavykdavo.
Ir tada, po visų gyvačių ir sodų jau „suartėję", nusprendėme, kad geriau bus, jeigu mudu tiesiog pasišnekėsime ir tegu skaitytojai apie šį romaną pirmiausiai sužino iš mudviejų pokalbio.
Ir ėmėme šnekėti - ir tada, 1995-ųjų birželio 4-ąją, ir šiandien, tavo, Ričardai, jubiliejaus dieną.
- Žinai, Ričardai, jau užvakar baigiau skaityti tavo romaną, o šiurpas dar šiandien stuburu laksto. Kažką tu su manimi padarei - jau imu suprasti tavo herojų ir kartu su juo laukiu pasaulio pabaigos...
- Vadinasi, gerai parašiau, jeigu pavyko tave išprovokuoti. Tai mano sąmoningas siekis, apgalvotas dar prieš pradedant rašyti romaną. Nežinau, ar visų amžių pabaigoj atsiranda pasaulio galo nuojauta, bet 19 amžiaus pabaigoje tikrai buvo ir 20 amžiaus pabaigoj tikrai yra.
Nebijau išgąsdinti skaitytojo. Todėl ir rašiau kaip tik taip, o ne kitaip. Aš tikrai esu geras profesionalas ir stengiuosi pasiekti tokį efektą, kokio noriu. O čia man būtent to ir reikėjo. Paskutiniame skyriuje visą Vilnių sulyginu su žeme. Ir tokia mintis jau iš anksto sėdėjo mano galvoje, kaip visos šitos knygos užbaiga. Tik taip reikia ir pabaigti - sulyginti su žemėm visą šitą miestą ir, duok Dieve, pradėt statyti naują miestą. Šito, kuris yra, jau nebesinori, tokio jo nebesinori. Kaip tik tai ir norėjau parašyt. Žiauru tikriausia. Pats tekstas piktas ir tarpais nešvankus. Bet visa tai sąmoningai, siekiant to efekto, kurį bent tavo atveju pavyko pasiekti. Jeigu pavyks ir kitų žmonių atveju, gal kas nors susimąstys. Gal kas nors ką nors pergalvos. Ar aš, kaip žmogus, patenkintas, kad apskritai prisieina tokius dalykus rašyti ir tokias nuojautas provokuoti - čia jau labai subtilus klausimas. Bet kaip rašytojas aš negaliu šitų tendencijų nepastebėti. Ir jeigu pastebiu, stengiuosi iškelti į dienos šviesą visais man prieinamais būdais.
- Kas tau yra „Respublika"? Galimybė „prisidurti" pragyvenimui?
- Kai šiais laikais pakankamai geras knygos tiražas svyruoja nuo 5 iki 10 tūkstančių, bet kokie bandymai gyventi iš meninės kūrybos Lietuvoje šiuo metu yra beviltiški ir beprasmiai. Taigi rašytojo darbas yra tiesiog toks užsiėmimas. O darbas “Respublikoje" yra greičiau iš beviltiškumo. O gal čia tiesiog galimybė atpalaiduoti neišnaudotą energiją. Bet netgi rašydamas menines knygas ir ganėtinai daug apžvalgų, redakcijos skilčių ir dar šio bei to, vis tiek jaučiuosi neišnaudojąs bent pusės savo galimybių. Aš jų turiu daugiau, bet joms nėra paklausos.
Tai tik nedidelis mūsų kalbėjimosi fragmentukas, bet manau, jame yra labai daug Ričardo. Jis toks buvo. Jame buvo labai daug laisvės... Buvo laisvas kaip vėjas. Bet visada jautė atsakomybę. Jis buvo suradęs tą stebuklingą aukso vidurį tarp laisvės ir atsakomybės. Tą patį, kurio ieškome jau 20 metų. Ir niekaip nebesurandame. Nei valdžia, nei tauta. O Ričardas surado. Gal todėl taip ryškiai degė. Ir taip anksti sudegė.
Ferdinandas KAUZONAS
