Taip nebūna, kad niekaip nebūtų – ši Šveiko mintis yra gal vienintelė paguoda prognozuojant Lietuvos politinį gyvenimą. Priešlaikinių rinkimų tikėtis sunku, tačiau, šiaip ar taip, kiti metai – Seimo rinkimų metai. Paradoksas, kad lengviau nuspėti, kas juos laimės, nei suformuluoti, kokių norėtume rinkimų rezultatų. Kad ir kokie jie būtų, naujo nepasitenkinimo bus daugiau, nei džiaugsmingų šūksnių. Ką gi, teks kapanotis.
Atpildas bus teisingas
Kur krypsta mūsų diskursas? Svarbiausios politikos figūros Gediminas Kirkilas ir Andrius Kubilius paženklintos gėdos ženklu 2K ir negailestingai čaižomos visų, kas netingi.
G. Kirkilo prasižengimų sąrašas ilgas. Visų pirma jam galima prikišti neryžtingumą vykdant reformas ir mėginimą ydingu būdu sulipdyti nacionalinį investuotoją į branduolinę jėgainę. Kalbant apie visą socialdemokratų partiją galima konstatuoti, kad per ilgus metus valdžioje ji nesugebėjo pasinaudoti sparčiu ūkio augimu ir įvykdyti būtinas reformas, kurios užtikrintų šaliai tvirtesnį pagrindą ateityje. Todėl gal ir logiškas atpildas jai – dėl kainų kilimo gresiantis beveik visiškas pašalinimas iš politinės arenos.
A. Kubilius piešiamas beveik ne kaip savarankiškas politikas, o viso labo kaip viena 2K raidė: Tėvynės sąjunga esanti prisitaikėliška ir praradusi savo veidą, nes net nesiekia tapti tikra opozicija vyriausybei.
Smagu dalyvauti plakimo vantomis varžybose, kas smarkiau suduos minėtiems politikams. Jiems metami priekaištai yra užtarnauti. Tačiau, deja, kažką griaudami tuo pačiu kažką ir kuriame – nors gal patys to nenorėdami.
Kokios rinkimų alternatyvos?
Ne paslaptis, kokios partijos stovi už socialdemokratų ir konservatorių nugarų, laukdamos progos juos pakeisti. Reitingų lentelės ir tendencijos visuomenėje pirštu rodo į Tvarką ir teisingumą bei Darbo partiją. Pastaruoju metu pasirodo žinių apie galimą šių partijų suartėjimą, kuris lengvai gali tapti realybe po rinkimų. Šias partijas įkūnija jų vadovai, nesulyginamai labiau nei G. Kirkilas ir A. Kubilius savąsias. Be šių vadovų iš partijų teliktų tuščia vieta. Taigi Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas – raidės PU, kur kas ryškesnės nei 2K.
Oras pritvinkęs naujos partijos ir naujo “gelbėtojo” laukimo, tačiau iki artimiausių rinkimų nei partijai susikurti, nei asmenybei iškilti jau nėra laiko. Partijų meniu žinomas – teks rinktis iš jo. Ir čia didesnės alternatyvos tarp ašių 2K ir PU kaip ir nėra.
Darbo partija “pakabinta” teisėsaugos. V. Uspaskichas ir jo kolegos dabar skaitys 100 tomų bylos medžiagos, o tai net ir žmogui su G. Plechanovo akademijos diplomu kišenėje nėra lengvas uždavinys. Didelė byla – ilgas ir procesas, kuris gali užtrukti ir iki rinkimų. Į Seimą išrinktas V. Uspaskichas įgis neliečiamybę...
Nėra gera perspektyva, kad PU projektas pakryps tokia linkme – kalbama ne apie ūkio projektus, šalies raidos kryptis bei konkurencingumo didinimą, o savo asmeninių rūpesčių tvarkymą. Šios koalicijos pagrindas bus ne kokios nors programos, o R. Pakso teisinis ir visoks kitoks reabilitavimas. Aptalžyta Darbo partija sutiks su bet kuo, kad jai būtų užtikrintas ramesnis užutekis.
Tvarka ir teisingumas yra vedama revanšo idėjų, neatsisako radikalios retorikos ir savo gretose net ir Lietuvos masteliais turi mažai kvalifikuotų žmonių.
Taigi klausimas išties rimtas: ko norime ir ko galime realiai tikėtis vietoj socialdemokratų ir konservatorių?
