„Nereikia stipriai bausti smurtautojų, geriau juos palydėti tame kelyje, kad žmonės suprastų, jog elgėsi blogai. Ir pasitaisytų...“, – teigė specialistė iš Italijos.
Anot jos, smurtauja daugiausia ne psichiniai ligoniai ar vargšai, kaip anksčiau buvo manoma. Dabar matome, kad smurtaujantys žmonės yra iš įvairių visuomenės sluoksnių, o dažniausiai iš vidutinių ir aukštesnių.
„Daugiausia smurtauja vyrai, kurie galvoja, kad yra stiprūs. O smurtauja, nes nori pademonstruoti savo galią. Smurtas šeimoje yra trigubai dažnesnis nei seksualiniai išnaudojimai, nužudymai ir kiti nusikaltimai artimoje aplinkoje“, – teigė A.C.Marazza.
Anot specialistės, žmogus neatlaiko tose situacijose, kuriose jis būna labiausiai įtraukiamas: „Tarsi pasąmonėje paslėpta idėja, kad kitas žmogus turi būti mano. Vienose kultūrose ši mintis labiau išreikšta, kitose mažiau, tačiau ji itin gaji.
XIX a. galiojo įstatymas, kuris numatė, kad vyras gali bausti savo moterį. Net ir fiziškai, jei ji pasielgė netinkamai. Bet tie laikai jau seniai praeityje. Tačiau idėja, kad kitas žmogus tampa nuosavybe, liko iki šių dienų. Turime kovoti su žmogaus-nuosavybės idėja, kai kalbame apie tarpusavio santykius.
Iš dalies, ta nuosavybės idėja gimsta kaip kažkas gero, bet vėliau ji perauga į smurtą. Pagalvokite apie poras, kurių santykiuose pabrėžiama – „norėčiau žinoti viską apie tave“. Jau tokiuose žodžiuose yra kažkas blogo.
Arba „noriu kontroliuoti tavo telefoną, darbo knygelę arba elektroninį paštą“. Taip užprogramuojamas smurtas. Kartais žiūrime į vaikus ir galvojame, kad norėtume kontroliuoti jų mintis. Savaime suprantama norėdami jiems padėti... Tai atrodo geras dalykas. Bet čia taip pat yra smurto užuomazgos.“
Anot jos, jei žmogus nesugeba kažko kontroliuoti, jis pyksta. Smurtas yra pačiame troškime, kai norime, kad kažkas kitas (nebūtinai žmogus, gali būti ir vertingas daiktas) taptų mūsų nuosavybe.
Psichologė prisipažino, kad bendraudama su vyru pati dažnai pagalvodavo, jog jis būtų geresnis jei pasielgtų taip, kaip ji nori: „Bet tai jau ir būdavo smurto užuomazgos.“
„Kalbėdama su žmogumi, kuris bandė nužudyti savo 2 metų vaiką, paklausiau jo, ar kada nors pagalvojo, kad yra būdas mylėti šį vaiką. Jis pažiūrėjo šiek tiek į mane ir pasakė, kad niekada apie tai nebuvo pagalvojęs.
Bet mes turime ieškoti kito būdo, tūkstančių kitų būdų. Visi žmonės, net ir patys žiauriausi, būtų patenkinti, tokiais nebūdami.“
