Prokuratūros sistemą persekioja nesibaigiantys skandalai, liudijantys supuvimą, klaniškumą, darbo broką, o gal ir kai ką daugiau. Neapsikentęs prabilo buvęs Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Stanislovas Stulpinas. Apie tą pačią, jau daug mėnesių iš pirmųjų laikraščių puslapių nesitraukiančią Drąsiaus Kedžio bylą. Berods, tiesa pamažu ima aiškėti. Tačiau kol kas be žymesnės prokurorų pagalbos. Padeda visi, netgi ekstrasensai. Prokurorai kol kas tyli. Pasiskaitai tokius tekstus ir visi plaukai ima šiauštis: kaip gi galima šitaip dirbti? Kas tai – nusikaltimas ar nusikaltimo dangstymas?
Moki ir važiuoji sau
Viena bėda nevaikšto. Skauduliai lenda vienas paskui kitą. Vasarą sulaikytas prokuroras, paėmęs berods 30 000 litų vadinamąjį „atlygį“, liaudyje kyšiu pramintą. Užkulisiuose kalbama, kad nusikaltus yra daug pigiau iš karto susimokėti prokurorui, nei po to dar mokėti advokatams ir teisėjams, gaišti brangų laiką teismuose. Tiesa, galima pakliūti ir lygioje vietoje, kai tenka mokėti praktiškai už nieką. Jei „nelygioje“ – mokėti juolab apsimoka.
Dėl kyšių ėmimo viskas aišku. Tačiau yra ir kita medalio pusė – neteisėti sulaikymai. Supakavo – uždarė – paleido. Nei ačiu, nei atsiprašau. Kitaip nepavadinsi – tai žmogaus naikinimas. Dažnai dirbtinai „politizuojama“ įmonių veikla, pateikiant nepagrįstus kaltinimus, žlugdomi ilgus metus kurti verslai ir žmonių likimai.
Korumpuoto prokuroro elgesio modelis aiškus: jei nėra tikrų nusikaltėlių, kurie duoda kyšius, nusikaltėlius reikia sugalvoti. Taip dėl prokurorų gobšumo arba nekompetencijos, kenčia nekalti žmonės, lyg kokiais gūdžiais Berijos laikais.
Korupcinis ledkalnis
Pažiūrėkime į skandalingų bylų tęsinius. Jų lyg tyčia nėra. Iki teismo nukeliauja viena kita byla. Vienos bylos dirbtinai sukuriamos, kiti (kaltieji) tiesiog išsiperka. Labai sunku patikėti, kad eilinis skyriaus prokuroras galėtų vienas išdarinėti tokius šposus, kaip atseit pavyko už rankos STT agentų sučiuptam dabar jau eksprokurorui: laisvai kaitalioti kardomąsias priemones ir pan. To negalima padaryti be aukštesniųjų prokurorų žinios. Tuomet jau kalbėtume apie korupcinę grandinę. Ar tuomet nepasirodytų, kad eilinio prokuroro sulaikymas yra tik ledkalnio viršūnė?
Užkulisiuose save ginantys aukštesnieji prokurorai mėgsta pavirkauti, kad bylų atseit yra tikrai daug ir jie nespėja visko sukontroliuoti. Tuomet viskas priklauso nuo bylą tiesiogiai vedančio prokuroro kompetencijos bei žmogiškųjų savybių. Pastarasis pateikia savo išvadą vyresnybei, o ši formaliai deda reikalingus parašus. Gal ir taip. Tačiau tai neatpalaiduoja prokuratūros viršininkų nuo atsakomybės, nes kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnė ir atsakomybė. Būtent už tai mokesčių mokėtojai jiems ir moka algą.
Gal būt todėl, dėl baimės ir nenoro prisiimti atsakomybę, sunkiai sekėsi ieškoti naujojo generalinės prokuratūros vadovo pavaduotojų. Naujasis šefas, sako, apklausė praktiškai visus bent kiek tinkamus šiam darbui. Pagaliau surado. Kad bent sąžiningi būtų. Tačiau vien sąžiningumo jau neužtenka. Prokuratūros sistemai reikalinga esminė reforma. O save reformuoti, kaip žinia, yra labai sunku. Būtinas stiprus išorinis spaudimas. Gal tokiu spaudimu taps Prezidentės Dalios Grybauskaitės laikysena. Apie tai kalbėti dar anksti, nes yra praėję per mažai laiko nuo naujojo Generalinio prokuroro paskyrimo.
Jų niekas nekontroliuoja
Tačiau problemą būtina matyti ir platesniame kontekste. Toje pačioje Drąsiaus Kedžio byloje (ir kitose, mažiau visuomenei žinomose bylose) prabilta apie VSD pėdsaką, specialiųjų tarnybų spaudimą. Iki šiol generalinė prokuratūra buvo stebėtinai nuolaidi specialiųjų agentų profesiniams „ištvirkavimams“, darbo brokui ir t.t. Nors prokurorams tiesiogiai priskirta operatyvinės veiklos priežiūros funkcija. Tačiau bent jau iki šiol susidarė įspūdis, kad būtent specialieji agentai kontroliavo prokurorus. O tai iškreipia visą teisėsaugos sistemą, veda į klaniškumą ir savivalę – visa tai virsta nusikaltimais prieš savo valstybę.
Kaip kontroliuoti specialiąsias tarnybas (įskaitant ir generalinę prokuratūrą) kol kas dar niekas nesugalvojo. Kažkiek galima pasitikėti (nepasitikėti) tarnybų vadovų sąže. Tačiau vien to neužtenka. Juolab, joks vadovas be stiprios komandos ir politinio palaikymo negali išardyti dešimtmečiais susiklosčiusių tarnybinių „ryšių“ ir netikusių darbo tradicijų. Galima guostis, kad specialiųjų tarnybų kontrolė yra visų demokratinių valstybių problema. Tačiau, norint išlaikyti bent jau demokratinės tvarkos daigus, mūsų valstybei teks išmokti tai daryti.
Naujasis Generalinės prokuratūros vadovas pradėjo nuo strategijos rengimo. Netgi iš karto dviejų. Vieną iš jų pavedama atlikti generalinio prokuroro patarėjai ryšiams su visuomene Jurgitai Barzdžiuvienei, kurią be konkurso buvo pasiskyręs buvęs laikinasis generalinis Raimondas Petrauskas. Tačiau jau liepos pabaigoje „abipusiu taikiu susitarimu“ pareigūnė palieka darbo vietą ir nebaigtą kurti strategiją. Vėl atkuriamas pirmtako panaikintas viešųjų ryšių skyrius.
Šie viražai byloja apie nepaprastą situaciją institucijos viduje bei vidinę kovą. Gal naujajam vadovui pavyks suformuoti veiksmingą komandą ir imti šalinti negeroves. Nors tam jau reikia specialios technikos. Žinoma, bet koks žingsnis skaidrumo ir apsivalymo keliu yra sveikintinas. Kiek yra pažengęs supuvimas ir ar tai nenusineš į kapus viso prokuratūros „kūno“, parodys tik ateitis.
Arogancija prie gero neveda
Pagaliau prokurorai turi suprasti, kuo kvėpuoja žmonės, būti arčiau jų kasdienių rūpesčių ir vargų. Generalinio prokuroro atsakymai žiniasklaidai dėl Garliavos įvykių rodo, kad ir jis nelabai supranta, ko tie žmonės čia būriuojasi, ko jie nepatenkinti. Kaip policinėje valstybėje imta persekioti protestų organizatorius.
Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis atsainiai prieš kameras iškošia jo laukiantiems žmonėms: laukite, man dabar pietų pertrauka... Tiesa, minėtas prokuroras jau pažemintas pareigose. Tačiau gal dar teismas atstatys. Varnas varnui akies nekerta.
Specialiosios tarnybos yra tapusios piktžaizde nesveikame valstybės kūne. Valstybės, kurios žmonės jau nebelaiko sava. Atotrūkis tarp žmonių ir valstybės tampa pavojingu pačiai valstybės egzistencijai ir generalinės prokuratūros problemos yra vienas iš šio trūkio ženklų. Tokiu atveju, tik represinis aparatas gali „palaikyti tvarką“. Tačiau kiek laiko tokia tvarka gali trukti? Tai negali tęstis amžinai ir reformos yra neišvengiamos. Tai derėtų paskutiniais savo sveiko proto ir sąžinės likučiais pagaliau suprasti tiems, kurie šioms reformoms priešinasi.
