Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, išnagrinėjusi sostinės vicemero A. Paleckio kreipimąsi dėl Jurgio Mačiūno kolekcijos įsigijimo aplinkybių, atsisakė kreiptis į teismą.
Kaip praneša DELFI, prokuratūra atmetė sostinės mero pavaduotojo Algirdo Paleckio kaltinimus Jono Meko vizualiųjų menų centrui (JMVMC) neteisėtai sudarius sutartį su J. Meku bei neįžvelgė viešojo intereso pažeidimų.
Vilniaus miesto savivaldybės darbo grupė sausio pradžioje kreipėsi į sostinės apylinkės prokuratūrą, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Jurgio Mačiūno avangardinio meno kolekcijos "Fluxus" įsigijimo aplinkybių.
Darbo grupei vadovavęs Vilniaus miesto vicemeras socialdemokratas Algirdas Paleckis tiesiogiai neįvardijo galimų kaltininkų, tačiau teigė, kad įsigyjant „Fluxus“ pradininko J.Mačiūno kolekciją galėjo būti sukčiaujama, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi bei užsiiminėjama neteisėta komercine, finansine ar profesine veikla.
Sutartimi buvo įsipareigota už kolekciją J.Mekui sumokėti 12 mln. litų per penkerius metus. Apytiksliai 3 mln. litų buvo pervesti iškart, antroji dalis turėjo būti „permesta“. praėjusių metų pabaigoje, tačiau vykstant tyrimui, A.Paleckio žiniomis, pinigai buvo įšaldyti.
Pasak A. Paleckio, praėjusių metų vasario 14 dieną savivaldybės taryba įsteigė Jono Meko vizualiųjų menų centrą. Tą pačią dieną taryba įpareigojo savivaldybės administracijos direktorių įsigyti iš J.Meko JAV išsaugotą J.Mačiūno kolekciją.
Apytiksliai po mėnesio buvo pasirašyta kolekcijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp J.Meko ir jo pavarde vadinamo Vaizduojamojo meno centro, nors savivaldybė įsteigė Vizualiųjų menų centrą. Sutartį pasirašė J.Meko vaizduojamojo meno centro direktorius Kristijonas Kučinskas.
„Čia gali būti lapsus linguae, gali būti ir pakankamai rimti sukčiavimo dalykai“, - tuomet samprotavo A.Paleckis.
Prokuratūra penktadienį atsakė, kad sutartys buvo sudarytos lietuvių ir anglų kalbomis, o klaidingai išverstas viešosios įstaigos pavadinimas nedaro sutarties negaliojančia.
A. Paleckis DELFI pareiškė manąs, jog teisingai surašyta sutartis neįrodo, kad ją apskritai reikėjo pasirašyti, o kolekcijos kaina nėra „išpūsta“.
