Šioje baudžiamojoje byloje buvę Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovai buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami priešingai tarnybos interesams, susitarus su kitais asmenimis, apgaule, klastojant dokumentus, LKF naudai užvaldė svetimą, Panevėžio miesto savivaldybei priklausantį, didelės vertės turtą – pinigines lėšas. Pasitelkę netinkamai pareigas vykdžiusius Panevėžio savivaldybės vadovus ir savivaldybės bei LKF kai kuriems darbuotojams klastojant dokumentus, apgaulingai tvarkant apskaitą, didelė turtinė – beveik 700 tūkst. eurų žala buvo padaryta Panevėžio miesto savivaldybei. Šios lėšos buvo panaudotos privataus viešbučio rekonstrukcijai.
Kaltinimai šioje byloje buvo pateikti aštuoniems fiziniams asmenims ir vienam juridiniam asmeniui – Lietuvos krepšinio federacijai.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio miesto savivaldybė neturėjo teisinio pagrindo savivaldybės biudžeto piniginėmis lėšomis prisidėti prie privataus viešbučio Panevėžyje rekonstravimo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas, valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, o pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą savivaldybių biudžetų lėšos gali būti naudojamos tik savivaldybių funkcijoms įgyvendinti.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad, siekiant rasti galimybę finansuoti viešbučio rekonstrukciją, 2010 metų rugpjūčio 20 dieną buvo sudaryta paslaugų viešojo pirkimo – pardavimo sutartis tarp Lietuvos krepšinio federacijos ir Panevėžio miesto savivaldybės. Iš bylos įrodymų matyti, kad paslaugų, kurias LKF pagal minėtą sutartį turėjo teikti Panevėžio miesto savivaldybei, LKF teikti neketino ir negalėjo, nes numatomoms teikti paslaugoms jau buvo gautas ar numatytas gauti valstybės ir rėmėjų finansavimas, dalis numatytų renginių jau buvo įvykę dar iki sutarties pasirašymo ir jau apmokėti iš kitų lėšų, o dalis renginių įvyko jau po PVM sąskaitų faktūrų išrašymo (t. y. pinigai pagal sąskaitas faktūras buvo pervedami už dar neįvykusius renginius) ir pan.
Vilniaus apygardos prokuratūra nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuojama išvada, jog pati valstybė įpareigojo ir pavedė Panevėžio miesto savivaldybei imtis privataus viešbučio rekonstrukcijos, kadangi jokio valstybės įpareigojimo dėl konkretaus viešbučio nebuvo, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 19 d. pasitarime buvo tik išreikštas siūlymas Panevėžio miesto savivaldybei kuo skubiau išspręsti čempionatui reikalingų viešbučių plėtros klausimus.
Taigi, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog valstybės įpareigojimas vertė Panevėžio miesto ir LKF vadovus ieškoti kelių, kaip Panevėžio miesto savivaldybei skirti lėšas privataus viešbučio renovavimui, kadangi jokio įpareigojimo dėl konkretaus viešbučio nebuvo. Prokuratūros nuomone, teismas nepagrįstai konstatavo, jog LKF ir Panevėžio savivaldybės vadovai bandė įvykdyti valstybės įpareigojimą neturėdami tam teisėtų kelių, nes iš byloje esančių duomenų matyti, jog buvo galimybės surengti Europos krepšinio čempionato grupės varžybas kituose miestuose, nepažeidžiant įstatymų.
Vilniaus apygardos prokuratūra apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir šioje byloje priimti naują – apkaltinamąjį – nuosprendį dėl septynių fizinių asmenų ir vieno juridinio asmens.
