Lietuvos atveju reiktų kalbėti apie sistemą - apart kokių tai pagalbos linijų, kurios gali padėti tik morališkai, iš valdžios pusės eiliniam žmogeliui nėra jokios pagalbos jokiu atveju - nei nelaimės, darbo netekimo ar kitais atvejais. Dar daugiau - jei kas ar kaip, apie tave automatiškai susikuria aplinkinių nuomonė - nevykėlis.
Sakyčiau taip - jei žmonės neturėtų galimybės išvykti svetur ir ten susikurti gyvenimą iš naujo, savižudybių Lietuvoje būtų žymiai daugiau.
Kas kaltas? Tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas. Įtariu, kad tai įsėdo į mūsų kepenis nuo tų laikų, kai subyrėjo DLK ir visi tapome baudžiauninkais. Tą baudžiauninko sindromą ir reiktų visų pirma išnaikinti, o paskum imtis valdžios auklėjimo procedūrų. Tik tada pradės mažėti savižudybių, nes tai yra tautos prakeiksmas, destrukcinis mąstymas, nevykusi protesto forma.

gero laimingo gyvenimo ,matyt

tai kad mūsų šalelėj jokių socialinių garantijų, baisu netekti darbo, rimtai susirgti, pakliūti į bet kokią bėdą, nes skęstančiojo gelbėjimas pačio skęstančiojo reikalas.jei šalia nėra artimų patikimų žmonių, tai tau amba.

tikroji priezastis kodel zudosi tai didziule betvarke Lietuvoje, kasdien girdime padidinti baudas, ta ir ta uzdrausti ,ivesti naujus mokescius , seime milionieriai auga kaip grybai po lietaus paprasti varguoliai nevisada turi ka pavalgyt valdzia moka tik save girti...

jei ka domina tai manau, kad reketu rimciau uzsiimti vaiku ugdymu jau darzeliuose. Nesu specialistas, bet manau, kad cia yra nesugebejimas susidoroti su emocijomis, kas apsunkina problemu sprendima, zmogus nebegali matyti gyvenimo teikiamu alternatyvu, nera ismokytas savarankiskai susidoroti su sunkumais. Galbut yra ispaustas i kampa, taciau negali leisti sau kreiptis pagalbos.

jau mokykloje turėtų vykti pamokos, kurias vestų psichologai, padedančios vaikams susivokti šiame gyvenime, beto suaugęs žmogus patyręs sukrėtimą turėtų nedelsiant sulaukti psichologinės pagalbos, tokios tarnybos turėtų veikti visiuose miesteliuose, ir ne pats problemų turintis žmogus turėtų kreiptis, o tarnybos jį turėtų susirasti ir pasiūlyti pagalbą. o mūsų visuomenėje visa tai palikta savanorystės lygyje. kai žmogui sunku kitą kartą net pats žmogus nesupranta, kas su juo vyksta, ir kokios pagalbos jam reikia. kad ir mųsų atveju. įvyko avarija nukentėjo žmogus, buvo iškviesta policija, stresą patyrė visi, dvejus metus visi gyvenome kaip košmare, nes neišėjom iš ligoninių poloklinikų, o po to ir teismų, o juk ir toliau reikia dirbti, mokytis, bendrauti su teisininkais ir t.t. tai gerai jei randi vidinių jėgų. bet buvo ir tokių momentų, kai norėjosi nusispjauti ir palikmti viską savieigai, ačiū dievui vienos stovyklos metu pasisuko gera psochoterapeutė ir viską susakė, kaip toliau elgtis, palaikė , nuramino. bet tai atsitiktinumas, o turėtų būti sistema. tad siūlau kurti psichologinės pagalbos centrus, kurie turėtų būti informuijami apie problemas, su kuriomis susiduria to miestelio gyventojai. nes mųsų miete, prieš keliis metus per kelis mėnsius pasikorė 6 žmonės, visas miestelis tiesiog buvo tarsi nuzombintas, jau bijojom eiti į darbą, nes vėl išgirsim, kad eilinis jaunas žmogus pasitraukė.nėra sistemos lietuvoje, ir vėl lėšų trūksta.