Rezonansinių skaudžių įvykių vėl priversti akyliau pažvelgti į pogimdyminės depresijos ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų nėštumo ir pogimdyminiu laikotarpiu problematiką specialistai konstatavo, kad pasistūmėti dar tikrai yra kur.
Oficiali statistika neatspindi realybės
Oficialią statistiką pristatęs Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas atkreipė dėmesį, kad tai toli gražu neatspindi problemos masto.
„Pagal teritorinių ligonių kasų diagnozes, tai neatitinka realybės. Iš viso 2022 m. yra nustatytas 41 susirgimas pogimdymine depresija. Panašus skaičius vyrauja jau beveik pastaruosius 10 metų. Tačiau gali būti, kad nemaža susirgimų dalis yra neatpažįstama arba gali būti klasifikuojama kitose kategorijose, pavyzdžiui, kaip įprasta depresija, kurios turime virš 30 tūkst.
Ten tikrai gali būti, kad daug kas slepiasi, nes tiesiog nėra susiejama su nėštumo arba gimdymo aplinkybe. Tuo metu iš apklausų duomenų turime informaciją, kad maždaug 1 iš 5 moterų Lietuvoje patiria pogimdyminės depresijos simptomus“, – kalbėjo jis Seimo Sveikatos reikalų komitete.
Pasak I. Rubiko, šiandien yra užtikrinama paslaugų sistema, kur tokios moterys gali kreiptis pagalbos. Dalis priemonių dar planuojama įdiegti ar patobulinti.
„Yra visa sistema, kuria galima naudotis ir sprendžiant šią problemą. Tai yra bazė – psichikos sveikatos centrų tinklas kiekvienoje savivaldybėje, kur paslaugos teikiamos be siuntimo, pagalba gali būti teikiama tiek gyvai, tiek nuotoliu.
Specializuota psichologinė ir psichiatrinė pagalba apima tiek ambulatorinę psichoterapiją, dienos stacionarus, stacionarą tas atvejais, kai yra ūmi būklė. Taip pat yra mobiliosios psichologinių krizių komandos, teikiančios pagalbą šeimoms, bendruomenėms ir organizacijoms kasdien. Yra ir psichologinės gerovės paslaugos, atsiradusios 2020 metais“, – vardijo SAM atstovas.
Jis pridūrė, kad dar pernai priimtas įsakymo pakeitimas, kuriuo numatyta, kad iš stacionaro išleidžiama gimdyvė turi būti žodžiu ir raštu informuojama apie pogimdyminę depresiją ir pagalbos galimybes, informacija apie tai turi būti įvesta į e.sveikatos kortelę.
Planuoja plėtoti šeimų lankymo modelį
Pasak I. Rubiko, taip pat yra numatyta, kad didesniuose gimdymo namuose gimdyvėms turėtų būti teikiama psichologo, socialinio darbuotojo pagalba.
„Yra numatytas pirmasis vizitas per pirmas tris dienas po gimdymo namuose, kur, be kita ko, turi būti įvertinamas šeimos socialinis ir psichologinis pasirengimas auginti vaiką. Tai nėra itin daug, bet tam tikri pagrindai, į kuriuos galima atsiremti“, – kalbėjo SAM specialistas.
Jis pridūrė, kad planuojama plėtoti ir šeimų lankymo modelį – pilotinis projektas jau vyksta 16 savivaldybių, lankomos 300 šeimų. „Yra planas tai išplėtoti visose savivaldybėse nacionaliniu mastu per sveikatos centrų reformą“, – sakė I. Rubikas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupės vadovės Kristinos Stepanova pridūrė, kiekvienoje savivaldybėje taip pat veikia bendruomeniniai šeimos namai, kuriuose gali būti suteikiama pagalba pogimdyvine depresija sergančioms mamoms.
„Kiekvienoje savivaldybėje turi veikti bendruomeniniai šeimos namai, kuruose asmuo ar šeima gali gauti visą informaciją apie paslaugas. Svarbiausios paslaugos mamoms – savitarpio pagalbos grupės ir šeimos konsultavimas šeimos namuose“, – teigė ji.
Sunku įvertinti iki gimdymo buvusią riziką
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovas prof. Mindaugas Kliučinskas sutiko, kad priemonių padėti su šiomis problemomis nėštumo metu ar po gimdymo susiduriančioms moterims yra labai daug, tačiau rezultato pasigendama.
„Ir nevyriausybinių organizacijų veikimo labai daug, bet mes turbūt visi labiau norime ne tiek paties veikimo, o rezultato. Ir atėjo laikas žiūrėti sistemiškai, o ne vienoje vietoje kažką įrašyti, kažką padaryti ir sakyti, kad kažkas bus gerai“, – kalbėjo jis.
Profesorius pažėrė kelias priežastys, kodėl turime tokią situaciją ir pasiūlymus, kas galėtų keistis.
„Viena iš priežasčių, kad sveikatos priežiūros specialistai prižiūrintys nėščiąsias, šiandien ne visada turi galimybę žinoti moters psichikos sveikatos būklę iki nėštumo, ypač jei ji lankosi privačiame sektoriuje. Tą parodė ir prieš metus nutikęs įvykis Kaune, kai moteris su naujagimiu buvo rasta Nemune. Ir aiškėjo, kad problemos visgi buvo gerokai anksčiau, kurios buvo slepiamos tiek nėštumo metu.
Antra jo įvardyta priežastis nėščiųjų mokyklėlės, kurios yra visiškai nereglamentuojamos. Pasak gydytojo, to pasekmė – nėščiosios atvažiuoja su labai skirtingu žinių bagažu, kaip jos įsivaizduoja gimdymą.
„Jos visiškai neturi jokios aiškios reglamentacijos, ko mes norime, ko siekiame išmokyti, ir tos moterys atvažiuoja su labai neadekvačiomis vizijomis ir įsivaizdavimais apie gimdymą ir pogimdyminį laikotarpį“, – komentavo M. Kliučinskas.
Trečia priežastis – rizikos moterims po gimdymo susirgti depresija įvertinimas.
„Ką dabar ministerija jau ir siūlo, bet vėlgi matysime, kad nurodoma užduoti du rekomendacinio pobūdžio klausimus, tai reiškia, kad jų galiu ir neužduoti. Tai čia turbūt yra lengviausiai pataisomas dalykas“, – vardijo ginekologas.
„Mūsų viena iš didžiausių ligoninių, turime virš 3000 tūkst. per metus ir iš savo resursų turime dirbantį socialinį darbuotoją, dirbantį 0,75 etato, ir 0,5 etato psichologą. Ši paslauga yra neapmokama, tai kiek iš savęs išspaudžiame, tiek išspaudžiame.“
Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad socialinių darbuotojų ir medicinos psichologų darbas stacionarinėse ligoninėse vyksta pačių įstaigų sutaupytų etatų sąskaita:
„Atsisakant akušerės, gydytojo, įsteigiame psichologą, socialinį darbuotoją. Mūsų viena iš didžiausių ligoninių, turime virš 3 tūkst. per metus ir iš savo resursų turime dirbantį socialinį darbuotoją, dirbantį 0,75 etato, ir 0,5 etato psichologą. Ši paslauga yra neapmokama, tai kiek iš savęs išspaudžiame, tiek išspaudžiame.
Tačiau kad ir kaip gerai ką mes padarytume stacionare, nuo praeitų metų spalio mėnesio ir į epikrizę išrašome nėščiosios išrašą, kur jai kreiptis, jei bėda, su kiekviena pagimdžiusia moterimi bent pasisveikina psichologas, įvertindamas, ar su ja reikia daugiau kalbėtis, bet kas toliau? Dabar sakome, kad išduosime lankstinukus, bet viskas vėl lieka moters rankose, ar ji nueis į geras grupes, psichologą, kai pas juos reikia nemažai pinigų ir yra nemaža eilė“, – kalbėjo M. Kliučinskas.
Lankstinukų dalinimas neveikia?
Kartu jis siūlė mokytis iš Skandinavijos pavyzdžio. Gydytojas pasakojo, kad jau veikia Lietuvos-Norvegijos projektas, kurio metu aplankytos virš 300 pažeidžiamų šeimų.
„Siūlyčiau tai paimti kaip modelį. Galbūt tikrai nereikia nėštumo metu 12 kartų susitikti su ta moterimi akušerei ar slaugytojai ar pirmais metais po gimdymo 28, o antrais – 26 kartus. Gal tie skaičiai perdėti, bet tai Skandinavijos šalių modelis – pagimdžiusią moterį lanko akušeriai, turi ryšį, kontaktą ir iš karto ją registruoja pas psichologą ar kitą specialistą, yra tęstinumas“, – pastebėjo M. Kliučinskas.
VUL Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro vadovė prof. Diana Ramašauskaitė pritarė reglamentavimui nėščiųjų mokyklų. Pasak jo, tą tikrai lengva padaryti, bet labiau nerimą kelia materialieji ištekliai – kas tą galėtų atlikti.
„Nes vien informavimas, manau, pilnai neduoda rezultatų. Aišku, dar nepraėjo visi metai, kai įgyvendiname 900-ąjį įsakymo pakeitimą. Kai pradėjome dalinti lankstinukus, o tą pradėjome daryti nuo spalio mėnesio, kad didėtų po gimdymo atpažintų depresijų moterų skaičius, augimo tikrai nestebime. Taigi ši priemonė kol kas neduoda rezultatų. Pritarsiu, kad be socialinių darbuotojų, psichologų finansavimo savo išgalėmis daugiau nieko negalime padaryti“, – konstatavo ji.
Reikia ne „užpulti“, o skatinti kokybę
Pogimdyminės depresijos atpažinimo, rizikos vertinimo prevencijos priežiūros ir kvalifikacijos tobulinimo programos vadovė Nida Vildžiūnaitė savo ruožtu kėlė paslaugų kokybės, o ne vien gausos klausimą.
„Paslaugų yra daug ir yra dar daugiau. Ar nebus taip, kad į moterį nukreipiant daugybę strėlių ir psichologizuojant nėštumą, iš nėštumo vėl iš naujo darant ligą ir užpuolant moterį, jai jau reikės atlaikyti tų paslaugų kiekį.
„Tyrimai rodo, kad 4–10 proc. vyrų irgi patiria pogimdyminės depresiją. Tai yra pakankamai dideli skaičiai.“
Norėčiau pasiūlyti pasižiūrėti iš šono, ar nėra taip, kad yra šimtai paslaugų ir stovi mama, kuriai jas visas reikia „atmušinėti“. Taip pat tų paslaugų prieinamumas kaip ir neblogas, bet kodėl jų nepasiimama? Tai viena priežasčių yra saugumas ir paslaugų kokybė yra tas atotrūkis tarp sveikatos specialistų ir paties asmens, kuris patenka į šį lauką. Taigi reikia ne „užpulti“, o skatinti kokybę“, – kalbėjo ji.
N. Vildžiūnaitė taip pat atkreipė dėmesį, kad visiškai neužsiminta ir apie vyrų išgyvenamas problemas: „O tyrimai rodo, kad 4–10 proc. vyrų irgi patiria pogimdyminės depresiją. Tai yra pakankamai dideli skaičiai.“
Mato šeimos gydytojo vaidmenį
Bendrosios praktikos (šeimos) asociacijos prezidentas prof. Julius Kalibatas savo ruožtu įspėjo, kad turint tiek daug gerų priemonių vaikas kaip prie devynių auklių neliktų be galvos.
„Nereikia užmiršti, kad praplėsta šeimos gydytojo komanda, atrodo, turėtų tapti pagrindine sprendžiant šias problemas, vis dėlto nėščioji po gimdymo grįžta pas šeimos gydytoją ir kontaktas su šeimos gydytoju yra artimas.
Manyčiau, pirmo kontakto metu, kada moteris ateina pas gydytoją, būtina anketuoti, yra įvairių depresijos skalių. Skundžiasi, nesiskundžia moteris, turi problemų ar ne, būtina testuoti visas. Tai užima 5 minutes ir jau galima „užsikabinti“, ar yra problema“, – komentavo profesorius.
