Vilniaus universiteto profesorius A. Bukantis įsitikinęs, kad Lietuvoje mes jaučiamės saugiai, nes mūsų klimato zona gerai prisitaiko prie klimato kaitos, ji čia nėra tokia ryški. Visgi, pasak jo, nereiktų pamiršti, kad esame pasaulio dalis, todėl nutikus klimatinei anomalijai kitoje vietoje, mes taip pat tai galime greitai pajusti.
Klimato kaita vyksta, tai matome kasdien išėję į gatvę ar išvykę atostogauti. Gaisrai, kaitros, liūtys su ledais viduryje vasaros Italijos centre. Atrodo, ar reikia daugiau įrodymų, bet yra nemažai žmonių, kurie neigia klimato kaitą. Kaip manote, kodėl?
Yra labai daug giluminių priežasčių, kurios susijusios ir su žmogaus psichologija, požiūriu į pasaulį. Klimato kaita kasdiena pateikia įrodymų apie tai, koks tai spartus procesas. Klimato kaita kelia daug sveikatos problemų, yra žalinga ekonomikai, gamtai.
Visgi yra žmonių, kurie tuo netiki. Pirmiausia, matyt, todėl, kad nepasitiki mokslu. Čia mes turime daugybę pavyzdžių, kurie susiję ne tik su klimato kaita. Taip buvo ir pandemijos atveju. O jei dar nuklystume į astronominius niuansus, kurie žmonėms dar sunkiau suvokiami. Tai ir būtų viena iš priežasčių, kodėl kai kurie žmonės neigia klimato kaitą.
Taip pat psichologai išsiaiškino, jog yra žmonių, kurie negali priimti kito žmogaus nuomonės. Tokie yra ir dideli klimato kaitos neigėjai. Šie žmonės pasireiškia iš esmės bet kokioje sferoje, ar tai būtų vaistai, vitaminai, gyvenimo būdas ar klimato kaita. Žmonės tiesiog nepripažįsta jokių rekomendacijų, išvadų. Toks yra žmogaus mąstymas.
Anksčiau galvojome, kad kuo daugiau bus informacijos ir faktų apie klimato kaitą, tuo mažiau abejojančių. Bet dabar jau suprantame, kad faktų kiekis ir jų pateikimas nebūtinai mažina skeptikų būrį. Taigi, jų visada bus.
Na, yra ir dar viena priežastis: didžiulis kiekis informacijos, taip pat ir apie klimato kaitą. Žmonės negali jos atsirinkti, sudoroti, teisingai įvertinti. Yra ir nemažai klaidinančios informacijos. Ji sklinda dėl tam tikrų lobistinių interesų. Tai įpila žibalo į ugnį. Na, o mokslinių straipsnių visuomenė neskaito.
Bet klimato kaita netiki ne tik atskiri žmonės, bet ir valstybės, jų vadovai. Kodėl neigiama tai, kas akivaizdu? Dėl pinigų? Kitokių įsipareigojimų?
Valstybių vadovai dabar jau yra įpareigoti švelninti poveikį klimatui, tai yra – mažinti iškastinio kuro vartojimą. Ką tai reiškia? Reikia mažinti anglies, naftos, dujų ir degiųjų skalūnų vartojimą. Ir tada paaiškėja, kad viena ar kita šalis savo kuro balansą yra suformavusi taip, kad didžioji iki 90 proc. dalis energijos gamybai naudojamos medžiagos yra iškastinis kuras.
Tai reiškia, kad politikai atstovauja ne tik rinkėjams, bet ir rėmėjams. Tas verslo grupes, kurios yra suinteresuotos, kad iškastinis kuras būtų eksploatuojamas toliau. Tada dar yra pasiremiama kokiomis nors mistinėmis teorijomis, kad ši klimato kaita yra išgalvota ir taip pateisinamas savo prezidentavimas. Taip, matyt, yra išpildomi įsipareigojimai duoti verslams siekiant posto.
Štai neseniai Donaldo Trumpo vedina JAV išstojo iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo. Nors pačioje JAV yra pagrindiniai klimato tyrimo centrai. Jie yra finansuojami iš JAV biudžeto. Būtent jų duomenimis mes vadovaujamės, jie tiria viską: vandenynus, atmosferą, apdoroja palydovinę, antžeminę informaciją. Taigi, mes remiamės jų išvadomis. Čia toks paradoksas, kai vyriausybinės mokslinės institucijos teigia vieną, o prezidentas – kita.
Kiek mes turime laiko, iki tos dienos, kai gyventi dalyje teritorijų taps nebeįmanoma?
Na, tikslios datos įvardyti negalime, bet nuolatinis ekstremumo dažnėjimas žmonės tiesiog pripratina. Žmonės pripranta prie nelaimių, gamtos stichijos siautėjimo.
Visgi simbolinė riba yra dviems laipsniais šiltesnis klimatas lyginant su priešindustrine epocha, tai yra su XVIII amžiaus viduriu. Tada būtų tokia situacija, kai būtų sunku prisitaikyti. Žala, padaryta ekonomikos raidai būtų didžiulė. Kai kuriuose regionuose kiltų neišvengiama recesija. Žinoma, visada bus vietų pasaulyje, kur klimato kaitos poveikis bus silpnesnis. Taigi, turėsime itin kontrastingą vaizdą.
Labiausiai pažeidžiami rajonai bus visa subtropikų zona, vietos, kurios yra sausringos jau dabar. Tai ir visa Viduržemio jūros zona, Šiaurės Afrika, Vidurio Amerika, Rytų ir Pietryčių Azija. Ten klimatiniai ekstremumai yra labai žiaurūs, susiję su ilgalaikėmis sausromis, didžiuliais potvyniais, tropiniais ciklonais. Tad kiekvienas įvykis smūgiuos ekonomikai vis skaudžiau. Nebus galima kalbėti apie kokį nors ūkio vystymą, liks tik nuolatinis atstatymas ir žmonių gelbėjimas.
Dabartinės klimato prognozės leidžia maždaug apskaičiuoti, kada pasieksime tuos du laipsnius. Mes nežinome, kiek žmonių gyvens ateityje ir kaip vystysis technologijos, todėl yra keli scenarijai. Vienas iš pesimistinių scenarijų kalba apie amžiaus vidurį 2040-50 metus. Pusantro laipsnio, manoma, pasieksime jau už septynių metų.
O optimistiniai scenarijai kalba apie tai, kad iki amžiaus pabaigos, apie 2070 metus mes tikrai pasieksime 2 laipsnių ribą. Čia tuo atveju, jei nebus įgyvendinti tie susitarimai, kurie įvardyti Paryžiaus klimato susitarime.
Dabar, tiesą pasakius, einama priešinga linkme. Rekomendacijos sau, veiksmai sau. Atsigavus ekonomikai po pandemijos, sparčiai ėmė augti iškastinio kuro vartojimas ir augti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos.
Vietoje to, kad jų būtų mažinama kasmet, viskas ėmė didėti. Žvelgiant į dabartines tendencijas, įmanoma, kad išsipildys pesimistiniai scenarijai ir peržengsime tą ribą gana greitai.
Kas bus kai peržengsime dviejų laipsnių ribą ir kurią žemės dalį, kurias valstybės klimatinės nelaimės palies pirmiausiai?
Subtropikuose mažėja kritulių ir auga temperatūra. Turint galvoje, kad ši zona yra kritulių deficito zona, o sausringas laikas čia tęsiasi po 8 ir 9 mėnesius. Tai labai pažeidžiama zona. Reikia prisiminti, kad šios zonos yra labiausiai turistų mėgstamos vietos. Taigi, šie rajonai, tarkime, Europoje tai būtų Ispanija, Graikija, Italija, Balkanai, Turkija, pirmiausia pristigs geriamo vandens.
Buvo atliktas vertinimas, kuriose šalyse klimato kaitos poveikis turizmo sektoriui bus didžiausias. Taigi, yra nustatyta, kad Italijoje klimatas pasikeis tiek, kad Pietų Italijos temperatūra taps būdinga jau vidurio Italijai. Kitaip tariant, labai karšta taps ir Romoje. Šis tyrimas buvo padarytas prieš 13 metų ir dabar matome, kad jis – išsilipdė.
Romą kankina tokie didžiuliai karščiai, kurie seniau buvo būdingi tik Sicilijai ar Sardinijai. Na, o ten termometras šokteli į išvis neregėtas aukštumas.
Tiesa, Baltijos jūros regionai turistams taps patrauklūs, nes čia vėsiau. Nors čia gal kiek ir trūksta šilumos, vandens temperatūra dar vėsoka, o vasaros turizmo sezonas – trumpas. Bet laikui bėgant jis prailgės, taps šiltesnis.
Dar viena sritis, kuri yra itin jautri klimato kaitai yra žemės ūkis. Daug sausringų rajonų kultivuoja laistomąją žemdirbystę, bet ateitis atrodo niūri. Trūks vandens, o ir gausiai laistant yra sukeliama dirvožemio degradacija, tos žemės tampa netinkamos auginti daržoves ar vaisius.
Tokių dirvožemių plotų jau yra labai daug, tiek Pietų Azijoje, tiek Egipte. Gamta nukentėtų labiausiai, ekosistemos turi ribotą prisitaikymo potencialą. Vienos rūšys nyksta, kitos veržiasi į šiaurę. Tai ir augalai, ir parazitai, ligų sukėlėjai. Tokiu būdų mes susiduriame su naujomis rūšimis, kurios daro žalą miškams, pasėliams ir mūsų sveikatai.
Ar karščio bangų, tokių, kokias matome dabar, daugės? Visos vasaros ateityje Europoje bus karštos?
Jos jau yra tokios. Prisiminkime pernai metų vasarą, kai karščio banga slinko per Ispaniją, Prancūziją ir siekė britų salyną, net ten buvo fiksuota 40 laipsnių karščio temperatūra. Taigi, nelygu koks regionas, bet karčio bangos jau būna kasmet.
Lietuvoje pernai mes turėjome tris karščio bangas. Šiemet dar nė vienos. Karščio banga yra stichinis reiškinys, kai kaitra tęsiasi ne mažiau nei tris dienas ir siekia daugiau nei 30 laipsnių karščio. Šiemet tokių dienų jau turėjome septynias, bet jos buvo pavienės.
Pernai tokių kaitrų Lietuvoje buvo trys, kai kuriuose rajonuose buvo po 12-14 kaitrių dienų. Tai neregėtas reiškinys, nes prieš 30-40 metų tokių karštų dienų, kai būdavo virš 30 laipsnių karščio Lietuvoje buvo 2-3 per metus. Nebuvo jokių karščio bangų.
Yra prirašyta bent kelios strategijos, kaip kovoti su klimato kaita Lietuvoje, Europoje, bet joms įgyvendinti pritrūkdavo tai laiko, tai finansų. Buvo galvojama, kad gal čia laikinas reiškinys, gal praeis.
Bet mums prieš akis yra rimtų ekonominių uždavinių, kurie susiję su besikeičiančia gamta, klimatu. Reikia atsižvelgti į vietos sąlygas, klimatą. Belieka skirti investicijų. Aritmetika paprasta, jei dabar investuojame į prisitaikymo priemones vieną eurą, tai jis sugrįš dvigubai. Mes tokiu būdų išvengiame žalos vėliau.
Ar klimato kaita visada yra žmogaus kaltė? Kokią įtaką daro gamtos ciklai, ugnikalnių išsiveržimai, gaisrai, kurie būdavo dar tada, kai žmonių poveikis gamtai nesijautė.
Mes ne be reikalo akcentuojame industrinę epochą, kai kalbame apie klimato kaitą. Nes būtent nuo tada, nuo XVIII vidurio, ėmė stiprėti žmogaus poveikis gamtai. O dabar žmogaus poveikis yra pagrindinis, kuris lemia klimato kaitos procesus.
Žinoma, niekur nedingo ir kiti veiksniai, bet jų poveikis lėtesnis ir ilgalaikis. Tarkime, tai gali būti ir astronominiai parametrai, bet jų kitimo periodo laikas – dešimtys tūkstančių metų. O čia mes kalbame apie procesus, kurie vystosi per kelis ir keliolika metų.
Tai reiškia čia ne astronominis ar saulės aktyvumo poveikis. Saulės aktyvumas irgi veikia klimatą, bet viskas stebima, skaičiuojama, matuojama ir tokių saulėje vykstančių procesų, dėl kurių žemėje vyktų spartus atšilimas, nėra nustatyta.
Įtakos turi ir vulkanai, jų poveikis, beje, vėsinantis. Bet visus vulkano išmetamus pelenus ar aerozolio daleles vulkanologai suskaičiuoja ir išmatuoja. Viskas yra žinoma, jie taip pat išmeta ir anglies dioksidą. Bet jų kiekiai yra keliariopai mažesni už žmogaus išmetamus.
Todėl daroma išvada, kad žmogaus poveikis dabartiniu metu yra pagrindinis. Lyginant su priešindustrine epocha temperatūra pakilo 1,3 laispnio. Taigi, žmogaus veiklai priskiriama 1,2 laipsnio ir visa kita jau yra gamtos pokyčiai.
Kokia situacija yra Arktyje ir Antarktidoje? Kokią įtaką klimatui daro didžiuliai gaisrai? Kiek tai pasekmė ir kiek – priežastis?
Sparčiausiai visame pasaulyje šyla Arkties regionas, Aliaska ir Šiaurės Kanada, Šiaurės Sibiras. Čia kai kur temperatūra jau pakilo 2 ar 3 laipsnius. Turiu galvoje per paskutinius 200 metų.
Pradėjo tirpti Arkties ledynai, vasaros pabaigoje Arkties ledų plotai yra perpus mažesni nei, kad buvo praėjusio amžiaus 8 ar 9 dešimtmetyje.
Žinoma, vanduo be ledo dangos sugeria dar daugiau saulės energijos, dar daugiau šyla, šilumą atiduoda atmosferai. Pradėjo tirpti ir sniego danga. Dabar jos plotai vasarą taip pat yra 4-5 tūkstančių kvadratinių kilometrų mažesni nei būdavo pries 40 metų. Šyla gruntas, dirvožemis, tirpsta amžinas įšalas.
Na, o Antarktida ilgą laiką buvo stabilumo garantas žemėje. Tas ledynas darė vėsinantį poveikį, sušvelnindavo trumpalaikius klimato svyravimus. Bet nuo 2000 metų pradėjo tirpti ir Antarktidos vakarinės dalies ledynas, ir Antarktyje plaukiojantys jūriniai ledai. Per paskutinius 12 metų prarasta 2 mln. kvadratinių kilometrų ledų. Pats ledyno skydas dar laikosi stabiliai.
Na, o miškų gaisrai turi keleriopą poveikį. Degant išsiskiria daug anglies dioksido, išmetama daug aerozolio dalelių, jos nusėda ten, kur padaro nemažai žalos. Tarkime, po gaisrų Sibire, dalelės nusėda Arkties regione ir ten ant ledynų sukuria ploną pelenų dangą, kuri mažina atspindžio gebą. Ledynai ima dar greičiau tirpti.
Gaisro metu sunaikinama augalija, kuri fotosintezės metu turėtų sugerti anglies dioksidą. Dingsta didžiuliai plotai augalijos, tokiu būdų staiga šokteli anglies dioksido koncentracija. Prie to prisidėjo ir, tarkime, Kanados gaisrai šiemet.
Tokie gaisrai tampa nevaldomi dėl vėjų, sausrų. Visgi pusiaujo zonoje, įskaitant Filipinus, Indoneziją, Afriką ir Braziliją deginami miškai, kad žemė būtų atkovota dirbamiems laukams, palmių giraitėms ir ganykloms. Tuose regionuose yra tokia politika, o medieną iš ten noriai perka Europos ir Šiaurės Amerikos šalys.
Tarkime, JAV miškų plotai didėja, nes medieną jie įsiveža iš Brazilijos. O ten Amazonės baseine kertami dideli miškų plotai. Nėra taip, kad vienoje šalyje pagerinsime aplinką kitos šalies miškų sąskaita. Nes atmosferos cirkuliacija viską sujungią į vieną katilą.
Kaip kyla vėjai ir vėtros, uraganai? Ar uraganų daugėja? Jie tampa galingesni?
Vėjų atsiradimas yra ištisa grandinė. Kai tam tikruose regionuose pasikeičia temperatūra, reaguoja atmosferos slėgis, ciklonų ir anticiklonų susidarymas, kurie savo energiją sukaupia pagal tai, kiek jos gauna nuo paviršiaus.
Tokiu būdų, pasikeitus slėgio laukui ima keistis ir visa atmosferos cirkuliacija, daugėja drėgmės, formuojasi konvekciniai procesai, kamuoliniai debesys darosi didesni, galingesni ir gali sukelti galingus viesulus. Tokiu būdu padaugėja lokalių reiškinių, tokių, kaip škvalas, viesulas, bet kartu didėja vidutinių platumų ciklonų griaunamoji galia. Jie vandeningi, turi didesnius slėgio kontrastus, gali susidaryti didesnis vėjas.
Uraganai stiprėja, ilgėja. Tarkime tie, kurie užgiūna JAV formuojasi netoli pusiauja, tada pajuda link Meksikos įlankos, Kubos, sukasi į Šiaurę ir dabar jau terorizuoja visą Rytinę Šiaurės Amerikos pakrantę. Net iki pat Kanados. Tai – grėsminga tendencija.
Šie uraganai JAV Rytinėje pakrantėje dar prisisiurbia šalto oro ir tampa vidutinių platumų ciklonu, kartais net pasuka Europos link. Dabar jie trunka ilgiau. Anksčiau trukdovo 5-6 dienas, o dabar trunka ir dvi savaites. Per tą laiką jie gali praslinkti per visą Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę. Tą patį matome prie Afrikos krantų, Madagaskaro, pietryčių Azijoje. Kol kas negalima sakyti, kad jų daugiau, bet jie tikrai ilgiau gyvena ir yra galingesni.
Kas yra klimato anomalija? Ir kiek kintantis klimatas atneša gamtos kaitos, svetimų augalų, gyvūnų?
Kiekvieno šalyje, Lietuvoje taip pat, yra patvirtinti, stichinių anomalijų kriterijai. Tai gali būti ir sausra, ir stiprus lietus ar stiprus šaltis, kruša. Tokie reiškiniai, kurie yra netipiški, bet gali pasitaikyti tam tikroje teritorijoje, vadiname anomalijomis. Klimato kaita vertinama pagal tai, kaip dažnai tokie reiškiniai pasikartoja. Yra užrašai, sekame, fiksuojame ir sausas ir, tarkime, upių nusekimą.
Svetimžemiai augalai ir gyvūnai čia patenka dviem keliais. Daug ką, mes atsivežame patys, kartais paskleidžiame nesąmoningai. Tarkime Sasnovskio barštį mes atsivežėme, kaip augalą, kuriuo turėjome šerti galvijus, bet gavome pavojingą svetimą augalą.
Šylančio klimato padarinys dar yra ir tai, kad įvairių augalų ir gyvūnų arealia neišvengiamai reaguoja. Pietinis arealo kraštas dažnai traukiasi į šiaurę, o šiaurinis kraštas irgi į šiaurę. Yra net suskaičiuoti greičiai, kokiu slenka gamtinis arealas.
Vienu laipsniu pakilusi temperatūra gamtines zonas gali pastumti 1000 kilometrų. Taigi, reikia įsivaizduoti, kaip tai atrodo. Dėl to yra iškilusi grėsmė miškų zonai. Pietuose augti miškams darosi netinkamos sąlygos per karšta, per sausa. O į šiaurę slinktis jie negali, nes klimatas yra per šaltas ir per drėgnas. Tarkime į tundrą miškas skverbiasi lėčiau, nei stepės skverbiasi į mišką iš pietų. Kai kurios zonos plečiasi, tarkime pusdykumių, dykumų zonos. O miškų zona – siaurėja.
Na, o visokie kenkėjai klesti. Kasmet matoma padidėjusią populiaciją, klimato atšilimas veikia ir tuos kenkėjus, kurie Lietuvoje gyvena nuo seno, gali padidėti jų populiacija, ilgėja aktyvios veiklos laikas.
Tarkime erkės gyvuoja nuo vasario iki Kalėdų. Gali padidėti ir generacijų skaičius, kai per metus gali būti ne dvi, o trys generacijos, kaip tarkime nutinka su kolorado vabalas. Jei šilta ir ilga vasara jis gali turėti tris generacijas.
Kaip klimato kaita veikia žmonės, valstybės ir jų politiką? Ar atsiranda klimato konfliktai? Karai dėl vandens?
Klimato kaitos vaidmuo geopolitikoje yra suprantamas, kaip katalizatorius. Nes tai sustiprina karinių arba vietinių neramumų mastą, tai gali būti radikalėjimo priežastis tam tikruose regionuose.
Kartu klimato kaita gali sukelti tokias stichines nelaimes, kurių pasakoję žmonės privalo išsikelti iš savo namų. Kur kraustosi žmonės gyvenantys Šiaurės Afrikoje, Rytų Azijoje ir panašiose teritorijose? Ten kyla sausos arba potvyniai, o žmonių akys krypsta į Europą.
Tarkime, Sirijos atvejis tą parodė, nes Sirijoje neramumai viduje prasidėjo po penkerius metus trukusios sausros, kai kaimuose žmonės nebegalėjo pragyventi, kėlėsi į miestus, atsirado bedarbystė, hiperurbanizacija, nepasitenkinimas.
Taigi, mes kol kas išliekame patrauklūs, turiu galvoje europiečiai. Todėl į čia visada bus nukreipti visų pabėgėlių žvilgsniai. Tokia yra dabartis, todėl negalime pasakyti, kad pabėgėlių srautas kada mažės, jis tik didės.
Afrikos rago regione: Somalyje, Eritrėjoje, Etiopijoje ginkluoti konfliktai vyksta beveik nuolatos. Šis regionas yra labiausiai pažeidžiamas būtent dėl vandens stygiaus. Vanduo ten numeris vienas, niekas daugiau nesvarbu.
Taigi, jie bando apsirūpinti vandeniu bandydami jį atimti iš kitų, pasistatydami užtvanką, įrengdami laistymo sistemą. Tai jau dabar yra ginkluotų nesutarimų priežastis, taip bus ir ateityje.
Šie regionai, taip pat ir Vidurio Azijos regionai, Šiaurės Afrika dar yra turtingi ir naftos ištekliais. Regionai, kurie didele dalimi aprūpina iškastiniu kuru visą pasaulį atsiduria radikalios politinės įtapos židiniuose.
Jie pažeisti klimato kaitos, žmonės – nepatenkinti, iškankinti, nestabili politinė situacija ir atsakomybės nebuvimas, kai neaišku, kas valdys, eksplotuos, aprūpins pasaulį nafta ir dujomis, kyla frustracija.
Ten regionuose valdžia dažnai būna neįgali ką nors pakeisti. Tokie procesai destabilizuoja visą rinką, kyla geopolitinės įtampos židiniai. Ir tie židiniai sutampa su naftos ir dujų turtingais rajonais, tas pat Irakas, Iranas, Šiaurės Afrikos šalys.
Ar gali būti, kad ateityje bus tokių teritorijų, kur žmonės tiesiog negalės gyventi?
Kylantis vandenynų lygis iš savo salų pirmiausia išgins Ramiojo vandenyno salų gyventojus. Polinezijos, Mikronezijos salynai, tarkime, yra labai mažai pakilę virš vandens. Kylantis vandens lygis labai greitai grobia Pietų Azijos teritorijas, tarkime, Bangladešo žemes.
60 kilometrų ruože nuo pakrantės Azijoje gyvena 2 milijardai gyventojų. Šis ruožas yra tankiausiai apgyvendintas. Mes patys sukūrėme sau grėsmę, padidinome pažeidžiamumą. Kita vertus, uostų nestatysi Himalajuose, jie turi būti prie vandenynų. Na, o kur uostai, ten ir didžiausi miestai. Visas šis regionas labiausiai kenčia nuo tropinių ciklonų, potvynių.
Sacharos dykumos zonoje, Sachelyje jau dabar yra didžiuliai regionai, kur žmonės negali gyventi. Taigi, dykumėjimas ir vandenyno lygio kilimas gena žmones iš tų vietovių, kuriuose gyvena. Jie priversti emigruoti.
Ar Lietuvoje saugu?
Saugumo pojūtis gali priminti strutį, kuris yra įkišęs galvą į smėlį. Mūsų visi ekonominiai ir ūkiniai ryšiai yra itin globalūs, esame pasaulinės rinkos dalis. Nebūtinai Lietuvoje turi įvykti kokia nors didelė klimato anomalija. Tai gali nutikti bet kuriame pasaulio krašte.
Pati Lietuva yra vidutinių platumų zonoje, kurioje yra didelis natūralus prisitaikymo prie klimato kaitos potencialas. Čia yra pakankamai kritulių, teoriškai jų iškrinta daugiau, nei gali išgaruoti. Taip, kartais jie iškrinta netolygiai, turime sausrų, kurios trunka iki poros mėnesių.
Tai vis dar yra švelni klimato kaita. Dėl to mes gana sėkmingai prisitaikome, galime pasirinkti veisles, kurios yra labiau atsparios sausrai.
Bet čia dar auga miškai, upės išlaiko nuotėkį net vasara, galime verstis žemdirbyste. Taigi, esame atsparūs. Mūsų klimato sąlygos nėra tokios ekstremalios, kaip tropinėse ar arktinėse platumose.
Galime džiaugtis, bet neturime pamiršti, kad ektremalūs įvykiai, kad ir nedideli – yra skaudūs. Jų pasitaiko kasmet. Dabar sausras mes skaičiuojame ne kiek jų buvo per šimtą metų, bet kiek per dešimtmetį.
