VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vadovas, kunigas, profesorius Andrius Narbekovas pažymi, kad nuo pat žmogaus atsiradimo yra žinomi žodžiai, kad negera žmogui būti vienam.
„Yra toks biblinis tekstas, kuris sako, kad vyras paliks savo tėvus ir glausis prie žmonos. Čia reikėtų ieškoti atsakymo, kodėl nemažai šeimų negyvena laimingo gyveno. Neužtenka glaustis šiaip prie moters, prie savo vaikų motinos, prie geros draugės – reikia glaustis prie žmonos. Tai yra tas atsakymas, kurio reikėtų ieškoti tame bibliniame tekste“, – Seime konferencijoje „Šeima ir valstybė“ kalbėjo A. Narbekovas.
Pasak jo, tam kad būtume laimingi, reikia save aukoti, tarnauti atsisakant savęs. Tai, kunigo teigimu, yra paprasta tiesa, kuri išpildoma nelengvai, bet kito kelio būti laimingu nėra.
„Kad būtume laimingi, turime būti mylimi ir mylėti kitus. Vienintelis modelis būti laimingu – save dovanojant. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, bet panašumo į jį įgyja tik gebėdamas mylėti kitą. Vienas iš būdų tai įvykdyti yra pašaukimas į santuoką ir šeimą“, – sako A. Narbekovas.
Kad šeima taptų vieta tapti laimingiems, ji, sako kunigas, turi būti kuriama ir palaikoma pagal tam tikrus dėsnius.
„Santuokinis gyvenimas turi būti pagrįstas Dievo pirminiu planu. Santuoka nėra tik socialinis institutas ir išoriškai organizuota gyvenimo forma. Santuoka įgyja neišardomumo pobūdį dėl jos autoriaus – paties Kūrėjo. Jokia žemiška valdžia nepajėgi šio ryšio panaikinti“,– sako A. Narbekovas.
Seniausia institucija
Profesorius pažymi, kad vyro ir moters gyvenimo modelis kuriant santuoką gyvuoja nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios.
„Santuoka kaip vyro ir moters viso gyvenimo sutartis yra seniausia institucija, senesnė už visas žinomas demokratines ir parlamentines valdymo formas ir teisines sistemas. Vadinasi, santuoka yra seniausia institucija – nekintama ir įmanoma tik skirtingų lyčių asmenims.
Monogaminė viso gyvenimo sąjunga tarp vyro ir moters ir iš to atsirandanti sąjunga daugelį šimtmečių tarnavo kaip kertinis Vakarų civilizacijos akmuo. Štai XXI a. seksas, santuoka ir šeima bandomi iš esmės perkonstruoti ir suvokti naujai. Elgesys, kuris kažkas buvo laikomas visuotinu žmogaus orumo įžeidimu ir grėsmė visuomeninei santvarkai, yra ne tik dabar žiniasklaidoje giriamas ir reklamuojamas kaip gėris, kurio reiktų siekti, bet taip tvirtinamas ir ginamas kaip legali teisė“, – sako A. Narbekovas.
Numirti už sutuoktinį
Kunigas pabrėžia, kad vyras pirmiausia yra tas, kuris myli žmoną, o moteris yra ta, kuri yra mylima.
„Cituoju Kristoferį Vestą, kuris sako: jeigu vyrai ryžtųsi geriau numirti nei nors kartą pažeisti savo žmonos orumą – ar ne toks yra Kristaus pavyzdys ir ar ne tokios meilės moterys ilgisi? Aš pats, prieš sutuokiant poras, joms sakau: jeigu negalėtumėt numirti už savo vyrą ar žmoną, geriau nesituokite“, – sako A. Narbekovas.
Kunigas pažymi, kad šiandien daugelis jaunuolių bijo amžino susirišimo, dauguma moterų bijo santuokoje pažeminimo.
„Gyvename moralinio pakrikimo aplinkoje, kur santuokos vengimas, jos išniekinimas, dažnos skyrybos ir vieši skandalai laikomi visai paprastais dalykais, juos norima net legalizuoti tam tikrų įstatymiškų institucijų įvedimu.
Kviečiu gyvenimo namus statyti ne ant smėlio, be ant uolos, kuri yra santuoka. Būti laimingiems yra šis vienintelis kelias, o santuoką nori išmušti iš šeimos apibrėžimo, kad gyventume kaip ant to smėlio ir sugriūtume“, – sakė jis.
Susituokę sveikesni
Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro profesorė dr. Birutė Obelenienė, vertindama ilgametes tyrimų studijas, pateikė jų išvadas: žymiai sveikesni fiziškai ir psichiškai žmonės sudaro santuoką.
„Santuokoje yra išsaugojama tiek sutuoktinių, tiek vaikų sveikatos būklė ir gerovė. Santuokoje gyvenantys žmonės turi daugiau šeiminių ryšių ir fiziškai nėra linkę palikti savo tėvų namų globos įstaigoms.
2012 metais atlikto tyrimo išvados labai aiškios: lyginant vaikų, augančių su vienu iš tėvų po skyrybų, kohabituojančių tėvų sąjungoje ir kitokioje šeimoje tiek fizinės, tiek psichinės rizikos elgsenos, svaigalų vartojimas, ankstyvi lytiniai santykiai, nusikalstamos veikos, patiriamo smurto aspektai yra žymiai blogesni nei vaikų, augančių santuokoje su abiem tėvais“,– sakė B. Obelenienė.
Elgesio problemos
Ji pabrėžia, kad pagal 2002 metų tyrimų studijas, apjungiančias įvairių šalių tyrimus, aiškiai matoma, kad šeimoje, kurioje susituokę biologiniai tėvai, akademinis vaikų atsilikimas, sutrikęs vystymasis ir emocinio elgesio sutrikimai mažesni nei kitokiose šeimose.
„Vaikai, augantys išsiskyrusiose šeimose, turi daugiau elgesio problemų: vėlavimas, pabėgimas iš pamokų, mokyklos inventoriaus gadinimas, pasigėrimas paskutiniais mokymosi metais, tėvai iškviesti į mokyklą, be leidimo praleistos pamokos“, – kalbėjo profesorė.
B. Obelenienė, cituodama tyrimus, nurodė, kad smurto prieš vaikus rizika taip pat priklauso nuo šeimos struktūros. Daugiausia smurto vaikai, jos žiniomis, patiria tada, kai biologinė mama gyvena nesusituokusi su kitu vyru, o mažiausiai – kai biologiniai tėvai yra susituokę.
Lemia nutukimą ir ankstyvus lytinius santykius
Ji taip pat pažymėjo, kad tėvų santuoka turi įtakos ir vaikų svoriui:
„Vienas paskutinių tyrimų paieškojo vaikų nutukimo ir šeimos sudėties sąsajų. Aiškiai matosi, kad vaikų nutukimo problemos būdingos nesusituokusių, išsiskyrusių ar vienišų tėvų šeimose. Tokiose šeimose augantys vaikai statistiškai yra labiau nutukę, turi elgesio problemų ir yra agresyvesni nei susituokusių tėvų šeimoje“, – kalbėjo profesorė.
B. Obelenienė sakė, kad, jei tėvai yra susituokę, jų vaikai paaugliai žymiai rečiau pradeda lytinius santykius, o moters lytinių santykių neturėjimas iki santuokos ar bent iki brandos yra, anot jos, labai svarbus faktorius moters laimei.
„Tik 22,7 proc. moterų, pradėjusios lytinius santykius 13-14 metų, turėjo stabilius vedybinius ryšius. Du trečdaliai moterų, pradėjusios lytinius santykius nuo 21 metų, turėjo stabilius vedybinius ryšius. Tik trečdalis moterų, pradėjusios lytinius santykius 13-14 metų, nurodė esančios laimingos. Tuo tarpu daugiau nė pusė moterų, kurios lytinius santykius pradėjo vėliau – nuo 21 metų – nurodė esančios laimingos gyvenime.
Pakitusi vertybių skalė
Kazimiero Simanavičiaus universiteto Teisės fakulteto profesorius dr. Saulius Arlauskas sako, kad šių dienų visuomenės problema – laisvės sąvokos mutacija. „Visuomenėje dabar dažnai pamirštama, kad laisvė – tai protingas pasirinkimas. Laisvas – kai gyvenu sau, darau, ką noriu ir siekiu, ko nori. Tokioje mąstysenoje aukščiausias siekinys – individo laimė, asmeninė gerovė, o aukščiausia vertybė – privatumas.
Taip mes turime besiformuojančią naują vertybių skalę, kurioje aukščiausias tikslas yra privatumas ir asmeninė laimė. Galutinis tikslas – istorinė būtis – yra nutylima, neigiama. Čia atsiranda ir šeimos, ir galų gale, valstybės destrukcija“, – kalbėjo S. Arlauskas.
Pasak jo, kada privatumas ir asmeninė laimė, o ne šeima pasirenkama kaip aukščiausia vertybė, tada žmogus kenčia.
„Kūnas tampa manipuliacijų priemone, lytiškumas neigiamas, orumas niekinimas, sprendimai primetami“, – sakė profesorius.
Tokioje bekintančių vertybių visuomenėje, anot jo, ateistas ir tikintis gali sugyventi pagal vokiečių filosofo Jurgeno Habermaso ir popiežiaus Jozefo Racingerio (Benedikto XVI) patarimus:
„Habermasas sakė, reikia remtis politinio teisingumo pamatiniais principais, kurie yra neutralūs visiems tikėjimams ir netikintiesiems, bet jis kalba, kad tokių principų rinkinys yra ir turi būti. Tą patį principą pakartoja ir Racingeris: visos religijos turi bendras vertybes.
Mes rimtai galime kelti klausimą, kad visos klasikinės tradicinės vertybės, įtvirtintos mūsų Konstitucijoje, negali būti iš jos išmestos“, – kalbėjo S. Arlauskas, pažymėdamas, kad Lietuvos Konstitucijoje nėra įtvirtinta partnerystė, o santuoka įmanoma tik tarp vyro ir moters.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje 2014 metais susituokė 22 142 poros, t.y., tūkstančiui gyventojų teko 7,6 santuokos. Ištuokų tais pačiais metais buvo 9806, t.y. tūkstančiui gyventojų teko 3,3 ištuokos.
