Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus politikams išsakyti apgailestavimai bei pagraudenimai dėl politikų ir visuomenės atskirties, Seime vyraujančių partinių intrigėlių, dėl nevykdomų būtinų teisinės sistemos, aukštojo mokslo ir švietimo, sveikatos apsaugos reformų – teisingi ir pagrįsti.
Prezidentas jau ne kartą yra raginęs politikus prisiminti savo priedermes Lietuvos žmonėms ir imtis atsakomybės už savo sprendimus, tačiau visi tokie raginimai praslysta pro ausis, nes vienintelis politikų rūpestis, kaip pasiruošti kitiems Seimo rinkimams. Nei Lietuvos žmonėms, nei valstybės strateginiams reikalams, juolab nacionalinio saugumo stiprinimui proto nelieka.
Politikams svarbiausia šiuo metu jų partijų reitingai. Lietuvoje partine laikoma vien su partiniais reitingais susijusi veikla. Tad politikams rūpi kuo įspūdingiau (neretai – ir kuo kvailiau) pasirodyti žiniasklaidoje, sublizgėti kokiame šou, įsukti nedidelį skandalėlį. Politikais vadinami žmonės vis labiau nebesuvokia, kas yra politika ir kokio politikų priedermės. Tačiau gerai žinoma – kam tarnaujama ir iš ko galima laukti atlygio. Dėl to nereikia stebėtis – politinės partijos išpažįsta vieną vienintelę grynos, niekuo neįpareigojančios valdžios ideologiją, kuri paremta politinių technologijų bei įvaizdžių kūrimo pragmatika. Tad kokios gali būti kalbos apie atsakomybę – juk įvaizdžiai už nieką ir negali atsakyti. Tiesa, kartais skandalai politikams dar primena, jog esama ir kitokios nei įvaizdinė būties.
Politinį neatsakingumą, abejingumą valstybę laukiantiems išbandymams, o sykiu ir paprasto padorumo stoką Seimo dauguma akivaizdžiai parodė rudenį, kai įsisuko kainų kilimas ir infliacija. Atrodytų, sveiko proto likučiai turėjo pašnibždėti, jog būtina stabdyti infliaciją mažinant valdymo išlaidas. Tačiau seimūnai nutarė su ir juos liečiančiu pinigų nuvertėjimu kovoti kitaip – pasirūpinant savo ir aukštosios valdininkijos atlyginimais. Atlyginimai pakelti – beveik milijardas litų išlaidų. Deficitinis biudžetas. Niekam nė motais.
Vienodu procentu keldami atlyginimus seimūnai dar labiau padidino ir taip jau gėdą Europos Sąjungoje mums darančią socialinę atskirtį – labiausiai atlyginimai padidėjo daugiausia uždirbančių valdininkų. O juk visiems gerai žinoma, kokiomis skurdo sąlygomis gyvena didžiuma mokytojų, bibliotekininkų, eilinių policininkų... to milijardo būtų su kaupu užtekę ne tik mokytojų, bet ir kitų socialinių grupių problemoms spręsti ar bent jau kuriama laikui jas atidėti.
Politikams jau senokai derėjo klausti savęs ir kolegų, kodėl Lietuvoje nuosekliai vykdoma tokia socialinė politika, kad patys vargingiausiai besiverčiantys būtų valstybės gyvybingumui labiausiai reikalingi darbuotojai – mokytojai, policininkai, medikai?.. Beje, tokia pat šių socialinių grupių padėtis ir Rusijoje. Iš savo darbo nepragyvenantis mokytojas niekaip negali būti autoritetingas jaunimo auklėtojas, savo pavyzdžiu diegiantis vertybinius orientyrus bei skleidžiantis pilietiškumo ir patriotiškumo dvasią. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur visų pirmaujančių šalių pagrindas yra kultūringo proto gamyba, kitaip tariant, švietimo, kultūros ir mokslo trikojis, mūsų valstybė neturi ateities. Gabus jaunimas kuo puikiausiai šitai jaučia.
Tai pat derėtų klausti, kodėl valstybė verčia policininkus rūpintis ne piliečių saugumu ir viešąja tvarka, o užsidirbinėti pragyvenimui. Juk ne patys žmonės, o politikai įtvirtino dabartinę užsidirbinėjimo prievolę. Valstybė sako policininkui – suteikiu tau darbo vietą ir tam tikras garantijas, o jau pragyvenimui užsidirbk pats. Tad ir užsidirbinėjama. Tokia sistema kuria ir jai reikalingą mentalitetą – tik užsidirbinėtojai ir gali išsilaikyti bei kopti karjeros laiptais. Jie kuo puikiausiai valdomi, nes gyvena nepaliaujamai „susitepdami“.
Vargetiški mokytojų ir policininkų atlyginimai ypač rėžia akis dar ir dėl to, jog Lietuvos politikai jau kelerius metus didžiuojasi augančia ekonomika ir didėjančiu biudžetu.. pinigų yra, tačiau ne tiems, kam labiausiai reikia. Seimūnai susirūpino atlyginimais sau ir valdininkijai, premjeras Gediminas Kirkilas neužmiršo pamaloninti tryliktais atlyginimais kitų aukštų pareigūnų, o ministerijų aukštuomenė išsidalins sutaupytas už neužimtus etatus darbo užmokesčio lėšas. Šių lėšų taip ir neskubama grąžinti į biudžetą.
Prezidento žodžiai būtų dar svaresni, jei jis kai kuriais atvejais būtų labiau padėjęs seimūnams spręsti iškilusias problemas. Ypač dviprasmiška, o sykiu ir Seimą žeminanti buvo prezidento elgsena rutuliojantis vadinamajam Valstybės saugumo departamento vadovybės skandalui. Niekas taip nesuprato, kokie gi aukščiausi valstybės interesai trukdė vienu ypu užgniaužti tą skandalą atleidžiant susikompromitavusį šios tarnybos vadovą ir atliekamą tyrimą paverčiant departamento atsinaujinimo pagrindu. O kas trukdė skatinti rimtą a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybių tyrimą, pasikviečiant kad ir Jungtinių Valstijų ekspertus? Nėra labai garbinga nusiplauti rankas po didžiulės velionio atminimo juodinimo kampanijos įteikiant jo artimiesiems apdovanojimą.
Lietuvai metas apsivalyti ir nuo KGB šmėklų. Tik ne taip, kaip siūlo prezidentas, teigdamas, jog tos organizacijos jau seniai nebėra. Ji yra ir puikiai veikia, atgaivinusi senus ir užmezgusi naujus ryšius. Šmėklų reikėjo kratytis atveriant visuomenei KGB archyvus, kad nebeliktų „kabliukų“ žmonėms tampyti ir bauginti. Kam šiuo metu reikia vos ne nacionalinio saugumo problema daryti įtarimus, jog keli diplomatai ar kitokie pareigūnai yra pažeidę liustracijos procedūrą. Pažeidei – atsakyk. Tačiau niekaip nesuprantama, kodėl nuo Lietuvos visuomenės reikia slėpti tų pareigūnų pavardes – juk Rusijos FSB puikiai žino visus buvusius bendradarbius. Slėpk nuo savų, kad svetimi bijotų? O gal tiesiog per ilgą laiką valdžios viršūnėje susiburia savų artimų pareigūnų būrelis, kurių gerovė ir karjeros galimybės ginamos su neįtikėtinu įkarščiu.
Lietuvoje visi svarsto – pasileis ar nepasileis Seimas. Tačiau net patys aktyviausi pasileidimo šalininkai negali paaiškinti, kuo geresnis būtų naujasis Seimas – juk jame didžiumą sudarytų dabartinių parlamentinių partijų atstovai. Tas pats būrelis, tik keletas kitokių įvaizdžių. Beje, esama grėsmės, kad dabartinis 2K blokas gali skaudžiai pralaimėti. Gal nujausdamas tokią grėsmę vienas K įnirtingai siūlo prezidentui imtis lyg fakyrui paleisti Seimą. Juk jei prezidentas prisidėtų prie paleidėjų, tiesa, taip nieko konkretaus ir nedarančių, tai jį jau būtų galima kaltinti ir dėl būsimo pralaimėjimo – neva ne laiku pasiūbavęs valstybės laivą. O juk seimūnams niekas ir dabar netrukdo imtis svarbiausių valstybės skaudulių.
