Buvęs Lietuvos Prezidentas V. Adamkus viliasi, kad jo knyga taps atramos tašku, vertinant pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vykusius įvykius.
Skaito nuo vaikystės
„Knyga formavo, formuoja ir formuos gyvenimą, nepaisant skubaus jo šiandieninio tempo. Be knygų nebūtų Vasario 16-osios, Sausio 13-osios“, – pristatydamas savo dienoraščių knygą „Paskutinė kadencija“ sakė V. Adamkus.
Buvęs šalies vadovas prisiminė, kad knyga lydi jį nuo pat vaikystės.
„Pirmos perskaitytos knygos buvo „Vaikai vanagai“, „Meškiuko Rudnosiuko istorijos“. Vėliau neatitraukdavau akių nuo K. Bradūno, B. Brazdžionio, Lazdynų Pelėdos, Šatrijos Raganos kūrinių, o V. Pietario „Algimantas“ buvo tas kūrinys, kuris įtvirtino pasitikėjimą savo tauta, savo žmonėmis“, – atsiminimais dalijosi V. Adamkus.
Kaip teigė neseniai 85-ą gimtadienį atšventęs V. Adamkus, į knygą suguldytos tik svarbiausios mintys iš šūsnies dienoraščio puslapių. Knygos „Paskutinė kadencija“ autorius pasakojo, kad sunkiausia rašant ne tik būti objektyviam, bet ir nepamiršti, nesupainioti pavardžių ir datų. „Kaip vertinti šią mano knygą?“ – klausė Prezidentas ir čia pat pateikė atsakymą. – Sakyti, kad tai metraštis – būtų per sunku. Save pavadinčiau rašeiva, kuris fiksavo įvykius. Viliuosi, kad ateityje ši knyga istorikams ir studentams taps atramos tašku vertinant tai, kas vyko. Kitoks požiūrio taškas. “
Paklaustas, ar greitai išvysime dar vieną Prezidento parašytą knygą, V. Adamkus atsakė, kad mintyse brandina vieną idėją. „Galvoje kirba mintis, kad reikėtų parašyti gyvenimiškesnę, linksmesnę knygą apie tai, kokia yra svarbių sprendimų priešistorė. Nuvykęs į tarptautinius susitikimus susidurdavau su įvairiais žmonėmis. Kitokių kultūrų, pažiūrų religijų, o bendrus sprendimus vis tiek reikėdavo rasti. Galvoje dar daug ko liko, tad manau, kad jei ryšiuosi tokią knygą rašyti, ji pasaulį gali išvysti gana greitai“, – su šypsena lūpose svarstė buvęs aukščiausias šalies vadovas.
Nesileidžiama į interpretacijas
Pagerbti V. Adamkaus į Vilniaus rotušę susirinko nemenkas būrys politikų, mokslininkų, Prezidento komandos narių. Laikydamas rankose knygą istorikas Egidijus Aleksandravičius sakė, kad knyga yra dokumentika siaurąją prasme. „Čia nėra išsamios analizės. Nesileidžiama į interpretacijas. Fiksuojama kasdienybė, faktai. Žvelgdamas istoriko akimis, galiu pasakyti, kad tai rimtas leidinys“, – teigė istorijos profesorius.
„Gal kas ir paklaus, kiek ši knyga objektyvi. Ir aš atsakysiu. . . Objektyvumas kvepia naftalinu. Svarbiausia nuoširdumas ir patikimumas. Vertindamas Prezidentą ir jo veiklą būtent taip galiu pasakyti“, – kalbėjo E. Aleksandravičius ir pridūrė, kad tikisi knygoje nerasti blogo žodžio apie save. Habilituoto mokslų daktaro E. Aleksandravičiaus teigimu, Prezidentas, parašęs šią knygą, metė iššūkį istorikams. „Istorikai linkę rašyti apie tai, kas mirę. Rašyti apie tai, kas gyva, sunku. Kaip rašyti, kad neužgautum? Ką paminėti, o ko ne? Tai sunkus darbas. Knyga galėtų padėti šiandieniniam politikui pristabdyti savo „ego“. Pamiršti save ir dirbti visuomenei“, – mano istorikas.
Apie V. Adamkaus susitvardymą, vidinę ramybę kalbėjo ir tuometinė Prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė. Pasak jos, perskaitę knygą žmonės galbūt supras, kokia didžiulė atsakomybė tenka žmogui, ateinančiam dirbti į pastatą sostinės S. Daukanto gatvėje.
„Tik atėję čia žmonės supranta, kaip sunku pasakyti kitokią nuomonę nei vyrauja aplink“, – atsiminimais dalijosi R. Grumadaitė. Ji prisiminė ir Prezidento žmoną Almą Adamkienę, kuri „buvo ta uolą, į kurią Prezidentas visada galėdavo atsiremti“. „Dažnai mes rengdavome Prezidentui pranešimus, o jo ekscelencija juos perskaitydavo ir grįžęs kitą rytą į darbą sakydavo, kad „na, mes čia su Alma pasitarėme, tai bus taip ir taip“, – reikšdama pagarbą Prezidento žmonai pasakojo buvusi jo atstovė spaudai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto (TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas, kalbėdamas apie knygą taip pat išskyrė juntamą A. Adamkienės buvimą.
Įvykiai nušvis kitomis spalvomis
Ilgametis Prezidento bendražygis Lauras Bielinis V. Adamkaus knygą „Paskutinė kadencija“ pavadino subjektyviu to, kas vyko Lietuvoje, metraščiu.
„Aš pats dalyvavau istorijoje, kuri aprašoma šioje knygoje. Dabar mes linkę greitai pamiršti, kas buvo, o atsivertęs šią knygą pajunti, kad dulkės nupūstos“, – dėstė L. Bielinis. Pasak jo, knygoje aprašomas Lietuvos dešimtmetis, per kurį šalis tapo tokia, kokia yra dabar. „Pirmuose knygos puslapiuose rašoma apie Prezidento regalijų perdavimą Rolandui Paksui. Aprašomi ir tie trylika sunkių šaliai mėnesių, kai valdė prezidentas R. Paksas, jo apkalta, jo pasitraukimas. Perskaitę šią knygą rasime ir atsakymą, kodėl V. Adamkus vėl tapo Prezidentu, o svarbiausia, taps aišku, kaip Lietuva buvo išvesta iš tos duobės, kurioje buvo atsidūrusi. Kaip nepastebimai sureguliuoti santykiai su kaimynais. Manau, perskaičiusieji šią knygą viską pradės vertinti kitaip“, – teigė L. Bielinis.
TSPMI direktorius R. Vilpišauskas sakė apie knygą susidaręs dvejopą įspūdį. „Pirmiausia, tai sėkminga užsienio politika. Vizitai į Ukrainą, diskusijos Briuselyje. Žinoma, užsienio politikoje daug ką lėmė ir asmeniniai Prezidento ryšiai. Greta to jaučiamas nusivylimas tuo, kas vyksta Lietuvoje“,– įspūdžius pasakojo politologas. Jis iškėlė ir retorinį klausimą apie Prezidentą Lietuvoje. „Ar ilgai trunkantis nusivylimas politika yra nenatūralus? Matyt, jau Konstitucijoje užprogramuota, kad Prezidentas mūsų šalyje yra vienišas, nuošalyje“, – svarstė R. Vilpišauskas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 83 straipsnis teigia: „Respublikos Prezidentas negali būti Seimo nariu, negali užimti jokių kitų pareigų ir gauti kitokio atlyginimo, išskyrus Respublikos Prezidentui nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą. Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kampanijos pradžios. “
„V. Adamkus būtent ir buvo nepriklausomas nepartinis kandidatas. Ir ne toks, kuris nuo partijos atsiribojo tik tapęs Prezidentu. Taigi labai sunku, kai neturi paramos, kai turi laviruoti tarp nuomonių, tačiau galbūt tai paaiškina, kodėl Prezidento institucija turi aukščiausią Lietuvos piliečių pasitikėjimą“, – sakė R. Vilpišauskas.
Kultūringos Lietuvos vizija
Prezidentas V. Adamkus neapsiribojo vien kalbomis apie savo naująjį kūrinį. Jis teigė, kad rašydamas knygą, galvodamas apie jos leidybą, suprato ir pamatė, koks sunkus dabar knygos kelias iki skaitytojo. „Apeliuodamas į valdančiuosius, noriu paraginti, kad būtų skiriamas kuo didesnis dėmesys kultūrai, knygai. Reikia ieškoti būdų, kaip rašytojams rasti lengvesnį kelią knygai išleisti“, – ragino Prezidentas.
Kalbėdamas apie savo Lietuvos viziją V. Adamkus sakė: „Noriu, kad lietuvis didžiuotųsi būdamas lietuvis, kad pasiektume tokį lygį, kai jausime pagarbą vieni kitiems, skirtingoms pažiūroms. Reikia tikėti, kad Lietuvoje yra vietos talentui, kad nereikia iš jos bėgti. Tada mes galėsime didžiuotis Lietuva taip, kaip didžiuojamės savo istorine patirtimi. “
Marius EIDUKONIS
