Su valstybiniu vizitu atvykęs į Čilės Respubliką, šalies prezidentas Valdas Adamkus apsilankė Ignoto Domeikos, pasaulinį pripažinimą pelniusio mokslininko, mineralogo, geologo ir etnologo, žymaus švietėjo, ilgamečio Čilės universiteto Santjage rektoriaus, Čilės Respublikos garbės piliečio istoriniuose namuose.
Lietuvos vadovas čia susitiko su gausiai susirinkusiais mokslininko artimaisiais, rūpestingai puoselėjančiais I. Domeikos atminimą, apžiūrėjo jo namą, kuriame išsaugota autentiška aplinka. I. Domeikos namuose buvo atidengta paminklinė lenta, kurioje įrašyta: „Vilniaus Universiteto auklėtiniui, Lietuvos ir Čilės sūnui, gyvenimą paskyrusiam mokslui ir visuomenei, atminti“.
Prezidentas pažymėjo, kad Ignoto Domeikos namuose gyva ne tik svarbi Lietuvos istorijos dalis, bet ir jos esmė.
„Šie namai primena, kad mūsų valstybės istorija neatsiejama nuo Lenkijos ar Baltarusijos istorijos, o lietuvių kultūra neatsiejama nuo lenkų, baltarusių, o taip pat ir kitų - rusų, gudų, žydų, totorių ar karaimų tautų – kultūrų“, - sakė valstybės vadovas.
Prezidentas pažymėjo, kad Ignotas Domeika save laikė ir lietuviu, ir lenku, laikė Abiejų Tautų Respublikos – ir Lietuvos, ir Lenkijos - patriotu ir todėl kiekviena šių tautų šiandien gali vadinti Ignotą Domeiką savo sūnumi.
„Tačiau jis buvo ir savo antrosios tėvynės – Čilės - patriotas. Čia jis atrado tikrąjį savo pašaukimą, čia, prie šiuose namuose stovinčio rašomojo stalo, užrašė svarbiausius savo pastebėjimus ir sukūrė šiandien žmonijos paveldu tapusius darbus“, - pabrėžė šalies vadovas.
Pasak valstybės vadovo, pasaulietiškumas ir universalios vertybės, kuriomis tikėjo ir kurias puoselėjo I. Domeika, turi būti pavyzdžiu mums visiems.
„Jo gyvenimas yra pavyzdys kiekvienam savo gyvenimą ir laimę ne Lietuvoje kuriančiam lietuviui, kaip savo kilniais tikslais ir didžiais darbais reikia dirbti visos žmonijos labui, o kartu labai mylėti ir garsinti savo šalį“, - sakė V. Adamkus.
Mokslininko proanūkis Pablo Domeiko pabrėžė, kad I. Domeikos kartos jaunimas kovojo už savo krašto laisvę ir ši Lietuvos jaunimo kova buvo savotiškai pratęsta 1990 metais, kai neturėdami ginklo, jie įveikė Lietuvos okupantus ir iškovojo savo kraštui laisvę.
I. Domeikos namų svečių knygoje prezidentas įrašė, kad „lietuvių tauta didžiuojasi savo sunūmi, kuris, būdamas toli nuo savo kilmės krašto, gyveno ir paliko pasauliui, kultūrai ir mokslui didelį įnašą. Čilė ir Lietuva gali su didele meile visais laikais kalbėti pasauliui apie jo gyvenimą ir darbus“.
