Po sunkaus mėnesio ligoninėje prieš savaitę į namus išleistas prezidentas Algirdas Brazauskas pirmą kartą atvirai prabilo ne tik apie patirtus baisius išbandymus, bet ir meilę.
Po ligos žvalėjantis prezidentas pasitinka savo namų darbo kabinete. Paskendusiame nuotraukų jūroje. Čia - A.Brazauskas su šeima, ten - su prezidentais ir karaliais. Tiesiai prieš šeimininko akis - vaikų, anūkų, proanūkių šypsenos.
Prisiminimų apsuptyje
Politikas rodo į du portretus. Nuo sienos žvelgiantį savo tėtį. Ir priduria, kad Kazimieras Brazauskas buvo ilgaamžis, nugyveno 92-ejus. Šeimininkas moja ir į kitą pusę - senoje nuotraukoje liko jauni abu tėvai - Kazimieras ir Sofija.
A.Brazauskas džiaugiasi ir dar viena relikvija - 75 metų jubiliejaus proga gautu įrėmintu sveikinimu iš paties popiežiaus Benedikto XVI.
A.Brazauskas jau daugiau nei dešimtmetį Turniškėse gyvena vadinamajame premjerų name. Čia nuo pokario įsikurdavo sovietinės Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininkai, atkūrus nepriklausomybę gyveno Adolfas Šleževičius, Kazimiera Prunskienė.
Net ir namuose, po šiltais drabužiais apsivilkęs kruopščiai išlygintus marškinius, prezidentas mintimis nuskrieja prie savo parašytų knygų. Visos jos - apie politiką. Sovietinių laikų ir Sąjūdžio atgimimo. Prezidentavimo metus ir laiką po jų.
Viena koja buvau TEN
Prieš šį susitikimą prezidentas perspėjo, kad nenorėsiąs kalbėti apie savo ligą. Tačiau iš A.Brazausko lūpų atviri prisiminimai pasipylė savaime.
Gal turite minčių parašyti ir apie asmeninį gyvenimą, daugeliui Lietuvos žmonių tai būtų ne mažiau įdomu nei politika? – „Respublika“ paklausė A.Brazausko.
Ne. Dabar esu tokios būsenos, kad apie tai net negalvoju.
Tikrai labai sunkiai jaučiuosi.
Mano svajonė - pagyventi bent keletą metų. Nepretenduoju nieko nuveikti, nes puikiai žinau savo galimybes. Fantazuoti jau visai nebereikia. Man norisi tik bendrauti su savo žmonėmis, būti tarp vaikų, anūkų.
Ar žmona Kristina jums jau pasakojo, kad kai gulėjote ligoninėje, ji sulaukė net ir užuojautų?
Žinau ne tik apie užuojautas. Viena jūsų kolegė, tokia mergička, man paskambino ir sako: „Pone Brazauskai, jau pasklido gandas, kad jūsų nėra! Kaip jūs jaučiatės?“
O žinote, kodėl taip yra? Kodėl jauni žmonės taip sugeba pasakyti net sunkiai sergančiam? Jie - blogai išauklėti. Manau, kad universitetai jaunosios gvardijos dabar nemoko dvasinio, moralinio - nerašyto - kodekso. Arba tai tiesiog ignoruoja. Ir išeina iš universitetų specialistai...
Kas yra žurnalistas? Tai - žmogus, kuris turi pajusti ir girdėti žmogaus sielos garsą. O ne toks valdiškas jaunuolis, kuris skambina „nabašnykui“ ir klausia, kaip jis gyvas.
Ligoninėje su sepsiu kariavote mėnesį ir nugalėjote...
Tas didelis išbandymas man ir toliau tęsiasi. Buvo labai siaubinga, juk viena koja jau buvau TEN. Jutau amžinybę. Nėra manęs. Tik juoda bedugnė.
Nebuvo kada galvoti. Tik sukosi menka mintis, kaip išsigelbėti iš tos būsenos, kuri tave apėmusi. Tai buvo naktį. Pačios tikriausios haliucinacijos. Siaubas. Gyvenime dar neteko išgyventi tokių dalykų. Pats tikriausias siaubas.
Mąstymas grįžo. Atmintis, manau, ir nebuvo sutrikusi. Smegenys dirba, o kūnas - vis tiek bejėgis. Duok Dieve, kad nors kiek pasitaisyčiau, atsigaučiau.
Kokių „namų darbų“ prisakė daktarai?
Nieko ypatinga. Aš gerai valgau, dabar jau grįžo ir apetitas. O juk buvau visai nusilpęs iš bado. Porą savaičių negalėjau net žiūrėti į maistą. Į mane lašinėmis leido velnias žino kiek visokių dalykų. Ko ten tik nebuvo į visą kūną prismaigstyta.
Dabar jaučiuosi pusėtinai. Namie truputį vaikštau, o į lauką kol kas ne. Pirmą kartą manęs nebuvo ir Vasario 16-osios parade.
Ar dabar svarbiausia, kas jus gydo, yra namai?
Na, žinoma, nes ligoninėje labiausiai trūko erdvės. Reanimacijos skyriuje juk ne aš vienas gulėjau. Už mažų pertvarėlių ir galybės gyvybę palaikančios aparatūros - gal šešios septynios lovos.
O šalia manęs, už tų pertvarėlių, kol aš gulėjau, žmonės ir mirė. Gyvenimas kiekvienam žmogui tikrai skiria visokių išbandymų laikotarpį.
Simpatijai - 25 metai
Bet jūs turite ir milžinišką paskatą laikytis, nepasiduoti - didelę, gražią šeimą...
Per Algirdines (vasario 11-ąją, jau kitą dieną po prezidento sugrįžimo iš ligoninės - aut. past.) visi čia subėgo.
Mano šeima yra nuostabi.
Labai džiaugiuosi, nes čia sulekia visos amžiaus kategorijos - keturios kartos. Keturios gyvos kartos. Va priešais mano darbo stalą stovi paveiksliukas - keturios proanūkės. Ką tik ištekėjo dar viena anūkė - dukros Audronės duktė Gustė.
Turiu penkis anūkus, trys iš jų jau vedė. Dvi dukros, du labai geri žentai. Iš viso - 16 žmonių.
Bendrauju ir su Kristinos sūnumi. Jam - 38 metai, vyras turi moterį. Jie dar nesusituokę, bet augina dukrą Ievą. Tokia „modern“ porelė. O mano visi vaikai ir anūkai „apsiženijo“ ir tik tada susilaukė atžalų.
Mano žmona Kristina yra labai gera. Ta, antroji, mano žmona.
O su pirmąja aš turėjau daug daug vargo. Dabar tebegyvena netoliese. Sudegė jos namas, jį vėliau padėjau atstatyti. O kas daugiau, jei ne aš? Neblogas buvo namas. Atvedėme dujas, apšiltinome, išplėtėme. Prižiūri dukros, padeda. Ir aš padedu, finansuoju. O kas daugiau?
Mes daug metų kartu išgyvenome su pirmąja žmona ir man labai daug nervų tai kainavo. Mano darbas buvo toks, kad reikėjo reprezentuoti savo pareigas vis su žmona. Ji kategoriškai atsisakydavo bet kur dalyvauti.
Iš tiesų - kodėl? Daug įvairių gandų buvo skleidžiama.
Ji negėrė, negeria ir dabar. Čia tik gandai, todėl šiuo klausimu Juliją galiu apginti.
Ji nenorėdavo niekur rodytis viešai vien todėl, kad toks jau jos charakteris. Žmogus ne tas, ir tiek.
Ne tas, kaip Kristina, su kuria mes labai gerai gyvename. Kristina - labai gera moteris, prižiūri mane, juk jau tiek metų esame kartu.
Kada vienas kitam su Kristina pajutote simpatiją?
Prieš kokius 25 metus. Tik ji gyveno savo šeimoje, o aš savo. Neardėme tų šeimų vien todėl, kad augo abiejų vaikai. Kai jie užaugo, atėjo ir laikas, kai galėjome padaryti konkrečius sprendimus.
Ar buvo teisinga dėl vaikų slėpti jausmus, kankintis?
Žinoma, mums būtų buvę abiem lengviau gyventi kitaip, bet...
Aš visą laiką užėmiau aukštus postus, tad man demonstratyviai, staiga pradėti keisti šeimas... Ir taip kas dėjosi visuomenėje, kai nebeišlaikiau - būdamas premjeru išsiskyriau su Julija ir vedžiau Kristiną. Bet daugiau kitaip nebebuvo įmanoma.
Sovietmečiu dėl to būtumėte apsvarstytas už tarybinės šeimos įvaizdžio griovimą?
Ir tais laikais skyrėsi žmonės net užimdami pačius aukščiausius postus. Barkauskas (LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Antanas Barkauskas - aut. past.), Ferensas (LKP CK narys Algirdas Ferensas - aut. past.) buvo išsiskyrę. Netgi Griškevičius (LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius - aut. past.) gyveno su antrąja žmona. O Songaila (LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila - aut. past.) gyveno su viena ir ta pačia. Ši laikė vyrą stipriai, kietai.
Turniškės - kitoje pusėje
Paklaustas, kaip jaučiasi faktiškai valdiškuose namuose - kadenciją baigusiam prezidentui valstybės skirtoje rezidencijoje, A.Brazauskas sako jau apsipratęs. Ir kiekvienas daiktas rado vietą, ir po kelionių magėdavo kuo greičiau grįžti į Turniškes. Nesvarbu, kad jos valdišku rezervatu kartais pavadinamos, o tikrasis Turniškių kaimas - tik kitapus Neries.
„Taip ir gyvename mes šiame namelyje, statytame dar lenkų, 1938 metais, - ima grimzti į prisiminimus prezidentas. - Pirmiausia čia išdygo keturi nameliai planuotos 16 tūkst. kilovatų galios hidroelektrinės statytojams. Yra net išlikęs projektas, o būdamas premjeru aš vis galvodavau pastatyti tą elektrinę. Bet buvo gaila gamtos - labai gražios čia Neries apylinkės. Ir lašišos nepraeitų tolyn, į Žeimeną.
Karo metais, kai buvo didelis badas, mes, vaikai, prie Vievio valgydavome labai daug lašišų. Buvo tokie trys broliai dručkiai, mano mamos tolimi giminaičiai. Stravinskai. Tie broliai gaudydavo lašišas Neryje ir pardavinėdavo vietiniams. Oi, kiek lašišų būdavo - minių minios neršti eidavo! Vanduo švarus, niekas neteršė, jokios kanalizacijos neveikė”.
Julius GIRDVAINIS
