Vaikystė ir paauglystė yra pats naiviausias ir nuoširdžiausias žmogaus laiko tarpsnis.
Vaikai dar tiki, kad vyresniųjų pasaulis yra teisingas. Vaikai dar nesugeba taip vykusiai apsimesti, kaip sugeba vyresnis žmogus. Vaikai dar nebijo svajoti, norėti. Ledų, saldainių, baseino. Jie nori kartu su kitais klasės draugais vykti į ekskursijas. Ar bent lankyti muzikos mokyklą ar piešimo būrelį.
Tačiau ką daryti mamai, kurios vaikas nori, o ji negali. Nes mamos piniginė tuščia. Ji tik gali vykusiai apsimesti, kad ateityje bus geriau. Kada nors. Galbūt. Nors pati žino, kai išauš tas “kada nors", jos vaikas jau bus užaugęs. Negrįžtamai praradęs tik pusiau išsipildžiusią savo vaikystę ir paauglystę. Pagaliau susivokęs, kad nereikėjo jam nei svajoti, nei norėti turtingesnių tėvų vaikams lengvai prieinamų dalykų. Tarkime, kasdien gauti bent gabalėlį mėsos ar žuvies.
Premjere, ką į tai atsakysite?
Dalis ateityje subręsiančių jaunų žmonių taps Lietuvos piliečiais, turinčiais traumuotą vaikystės ir paauglystės patirtį. Žmonės, įpratinti nenorėti. Nesvajoti. Nieko nesitikėti. Nes jų norai bei svajonės buvo uždrausti dar ankstyvojoje jaunystėje. Jiems nieko nebuvo galima. Niekas nebuvo pasiekiama ar prieinama. Net kasdienis gabalėlis mėsos. Net draugai per gimtadienį.
Tad kaip toks nuskurdusių tėvų vaikas gali įgyti socialinių įgūdžių, jei nuo vaikystės prieš savo bendraamžius turi gėdytis tėvų skurdo. Apsimetinėti, kad pats nenori vykti su klase į mokamą ekskursiją. Esą jam neįdomu. Esą jau matė Trakų pilį. Tėveliai nuvežė. Užpernai. Ir tik todėl nepakviečia draugų į savo namus valgyti gimtadienio torto, nes susirgo gripu. Nuskurdusiųjų vaikas yra bijantis vaikais. Jis bijo išsiduoti, kad yra ne toks, kaip visi. Jis gali fantazuoti, kad tėvai jam nupirko dviratį, bet niekam to dviračio neparodys. Juo nepavėžins. Nes dviračio nėra.
Nuskurdusiųjų vaikai yra įbauginti vaikai. Ne tėvų įbauginti. Socialiai neteisingo gyvenimo. Ir ateityje dalis jaunųjų piliečių taps per anksti įbaugintais suaugusiaisiais. Užsisklendusiais. Nepasitikinčiais. Jie įsilies į visuomenę įgiję savos skaudžios patirties. Ir nesupras žmonių, turėjusių kitokią patirtį. Sočią vaikystę. Knygučių. Net dviratį. Kaip tiedu visuomenės srautai susikalbės? Jie niekada nesusikalbės kaip lygiaverčiai. Nesupras vieni kitų. Lietuva bus galutinai suskaldyta. Į dvi Lietuvas.
Premjere, ką į tai atsakysite?
Ar šių vaikų mamas paguos augantis bendrasis vidaus produktas? 19 litų padidėjusi vidutinė statistinė alga? Ar paguos, jog Vyriausybė užmoka užsienio investuotojams, kad šie investuotų Lietuvoje? Ar tai gali paguosti mamą, jei jos vaikutis praranda tikrą vaikystę. Praranda negrįžtamai. Nes ji žmogaus gyvenime jau niekada nepasikartos.
Premjere, atvažiuokite kada nors į Lietuvą. Dar yra tokia šalis. Čia dar gimsta vaikai. Jei 7 proc. namų ūkių jau neišgali normaliai pamaitinti savo vaikų, tai yra nevykusi investicija. Į ateities Lietuvą. Labai nevykusi aukštoji technologija. Nes svarbiau už žmogų nėra.
Redakcijos skiltis
