Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida „Dėmesio centre“, LRT.lt Siekdami neįkliūti prekybininkai kontrabanda kruopščiai saugo patikimų klientų ratą, naudoja slaptažodžius, kartais net įsirengia stebėjimo kameras. Net ir pagauti, pasak policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio, jie lieka nenubausti: baudų nemoka, tačiau toliau gauna valstybės socialinę paramą.
Visuomenės apklausos rodo, kad dauguma lietuvių linkę toleruoti nelegalią prekybą, visuomeninė iniciatyva „beseselio.lt“ atskleidė daugiau kaip tūkstantį nelegalios prekybos alkoholiu, cigaretėmis ir degalais taškų, kuriuos pažymėjo patys piliečiai.
Apie tai, kaip lengviau pagauti ir nubausti kontrabandininkus, LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ Edmundas Jakilaitis kalbino policijos generalinį komisarą S. Skvernelį, parlamentinės grupės „Už Lietuvą be korupcijos“ pirmininkę Agnę Bilotaitę ir pilietinės iniciatyvos www.beseselio.lt vadovą Kęstutį Kupšį.
- Pone Kęstuti, kiek laiko jūsų puslapis jau funkcionuoja?
- Per keturis mėnesius nuo gegužės pabaigos mes sulaukėme apie 30 tūkst. piliečių apsilankymų ir jie sužymėjo daugiau kaip tūkstantį taškų. Kai kurie taškai pasikartoja, kai kuriuose prekiaujama daugiau nei viena preke – ne tik alkoholiu, bet ir tabaku.
- Šia informacija, kaip suprantu, dalinatės su policija?
- Mes sėkmingai dalinamės su policija. Ir policija jau skelbia pirmuosius rezultatus.
- Komisare, pagal tai, kiek yra atlikta patikrinimų ir kiek pradėta ikiteisminių tyrimų, akivaizdu, kad yra teisinių spragų, nes patikrinimų kelis kartus daugiau negu pradėtų tyrimų.
- Matote, yra atskirta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė pagal padarytos žalos dydį. Dėl to ikiteisminių tyrimų skaičius nėra toks pats, kiek atliekama patikrinimų. Tačiau per šį pusmetį jau yra surašyta daugiau nei 2000 protokolų. Tai kur kas didesnis skaičius negu ankstesniais metais. Prie to prisideda ir minėtos iniciatyvos teikiama informacija.
Žinoma, ne visi žmonės būna tikrai pilietiški: pasitaiko nemažai melagingų pranešimų tiesiog norint pakenkti kaimynui, ir panašiai. Bet ši iniciatyva, kaip ir „Baltosios pirštinės“ per rinkimus, – labai sveikintinas dalykas. Ji rodo, kad visuomenė nėra abejinga, jai rūpi šalies problemos.
Žinoma, kartais mums, policijai, trūksta įrankių. Gauname skundų, kad štai šiame bute yra laikomos kontrabandinės prekės, o jūs nieko nedarot. Pagal administracinę atsakomybę patekti į patalpas be savininko sutikimo mes negalime. Galime bandyti daryti taip vadinamus kontrolinius užpirkimus, tačiau to taip pat negalime taikant administracinę atsakomybę.
Būna ir paradoksų. Pavyzdžiui, vienas asmuo gali laikyti du šimtus vienetų cigarečių, t.y. dešimt pakelių, savo reikmėms. Jeigu bute registruota, pavyzdžiui, dešimt gyventojų, tai įsivaizduojate, koks bendras leistinas kiekis tuose namuose?
Dažniausiai kontrabandinės prekės sandėliuojamos kitur negu vykdoma jų realizacija. O realizacijos vietoje laikomas nedidelis kiekis prekių. Ir pardavinėjama yra savų žmonių ratui, pažįstamiems ar per sutartinius slaptažodžius. Žmogus iš šalies sunkiai iš karto įsigytų kontrabandinių prekių.
- Komisare, įsivaizduokime ir tokią situaciją: rajonas, kur visi visus pažįsta. Policininkai irgi mažai uždirba – gal jie patys ten užsuka nusipirkti butelį ar cigarečių, tai ir neskuba bausti?
- Mes esame pradėję beveik tris šimtus kriminalinės žvalgybos tyrimų, susijusių su akcizinių prekių neteisėtu disponavimu ir realizavimu. Taip pat esame pradėję ne vieną dešimtį tyrimų dėl mūsų pareigūnų dalyvavimo šioje veikloje: tiek dangstymo, tiek gabenimo kontrolės, tiek sandėliavimo.
Savam darže mes tikrai susitvarkysime, pamažu švarinamės. O dėl mažo miestelio sindromų: mes į departamentą gavę pranešimą pavedame kitam – ne to miestelio – policijos komisariatui atlikti patikrinimą ir apie 90 proc. atvejų informacija pasitvirtina.
- Komisare, ar galite nupasakoti, kaip atrodo tipinis kontrabandinių cigarečių pardavimo taškas?
- Tai yra patalpa arba butas, prie kurio prieina tik tam tikri asmenys. Parduodama, kaip minėjau, tik saviems, pažįstamiems arba žinantiems kodinius žodžius. Būna ir tokių taškų, kur yra įstatytos šarvuotos durys, įmontuotos filmavimo kameros, ir bet ko neįsileidžia.
O mažuose miesteliuose visi pažįsta policijos pareigūnus, žino kaip jie atrodo, kokiais automobiliais važinėja. Žinoma, tais atvejais, kai nelegalioje veikloje dalyvauja ir policininkai, realizavimas prekių yra didesnis. Ypač degalų.
Šiemet mes iš prekybos išėmėme apie 100 tonų degalų. Tai yra didelis kiekis. Gerai ir tai, kad nelegalus konfiskuotas kuras jau antrus metus yra ne naikinamas, o atiduodamas naudoti policijai. Šiuo atveju turime dvigubą naudą – uždarome tašką ir turime kuro.
- Pone Kęstuti, kokius duomenis jūsų puslapio lankytojai pateikia apie nurodomą tašką?
- Kuo tikslesnius duomenis pateikia, tuo policijai yra lengviau reaguoti. Labai svarbu yra adresas, taip pat nusikalstama veikla užsiimančio asmens vardas, pavardė ar kokie kiti požymiai. Tegu tai bus ir durų spalva. Bet kas, kas padėtų policijai greičiau surasti prekybininką. Mūsų pagrindinis tikslas ir buvo, kad visuomenė įsijungtų į kovą su šešėliu ir padėtų valdžios institucijoms naikinti kontrabandą.
- Čia turbūt yra ir tam tikra psichologinė riba. Eiti į policijos puslapį ir ten žymėti turbūt yra visai kitoks psichologinis krūvis negu eiti į visuomeninės iniciatyvos puslapį?
- Tikrai taip. Mumis pasitiki labiau. Kai klausiame, kodėl nesikreipė į policijos puslapį, sako, kad nepasitiki, nes tuos pranešimo duomenis gali matyti vietiniai pareigūnai ir po to keršyti.
- Kur yra daugiausiai taškų ir kokių?
- Visa Lietuva nuklota tokiu storu juodu kilimu, kad sunku pamatyti kokią nors prošvaistę. Labai pasižymi Nemuno dešinysis krantas, taip pat didelė koncentracija yra didžiuosiuose miestuose.
- Kalbant apie tipinį pardavėją, turbūt vienas iš esminių dalykų yra tai, kad jie nebijo būti nubausti – niekuo nerizikuoja, jokio turto neturi.
- A. Bilotaitė: Iš tiesų yra ta problema, kad praktiškai vienintelė gresianti atsakomybė yra bauda. Diskutuojama apie arešto galimybę, nes kol kas baudžiant už administracinės teisės pažeidimus areštas sunkiai įmanomas. Galbūt tai kažkiek atbaidytų žmones verstis tokia veikla.
S. Skvernelis: platintojams esame paskyrę baudų po 100 tūkst., po 40 tūkst. litų. Tačiau išieškoti tokias baudas praktiškai neįmanoma, išieškojimas siekia tik apie 6 proc. Taip išeina, kad baudos skiriamo tuščiai, o tie žmonės gauna pašalpas, gauna lengvatas už šildymą, ir panašiai. Galbūt jau subrendome sekti kitų šalių pavyzdžiu, kai asmenims neišgalint sumokėti baudos, ji yra išskaičiuojama iš jo gaunamų pajamų ir jiems naikinamos bet kokios socialinės privilegijos.
- Na, skamba visiškai neįtikėtinai, net absurdiškai, pone Kęstuti?
- Gerai, kad bent mąstome teigiama linkme. Iš tiesų tas nebaudžiamumas ir leido išsikeroti kontrabandai iki tokio lygio, koks yra šiandien. Svarbiausiai, kad tarpusavyje susitartų visos atsakingos institucijos ir būtų keičiama įstatyminė bazė.
S. Skvernelis: vis dėlto reikia nepamiršti esminio dalyko, kurį jau minėjome, kad daugiau kaip 60 proc. [gyventojų] toleruoja šešėlį. Tačiau turime suprasti, kad nemokėdami mokesčių negalime tikėtis nemokamai suteikiamų socialinių paslaugų. Kai kuriems atrodo, kad mus gydo nemokamai, vaikai mokosi nemokamai, policija saugo nemokamai – taip nėra. Viešosios paslaugos kainuoja labai brangiai. Toleruodami šešėlį ir patys juo naudodamiesi surenkame mažiau pinigų į biudžetą, todėl patys sau branginame kai kurias paslaugas.
