Būsimos valdančios koalicijos partnerių derybose dėl ministrų portfelių buvo padarytas vienas labai praktiškas dalykas: ministerijos buvo įvertintos skirtingais taškais (o gal turto ir galios svorio matais?) ir tik po to imtasi dalybų. Viešumoje nebuvo atskleista, kiek kuri ministerija turi svorio. Apie tai galima tik spėlioti.
Ministerijos, kaip ir asmenys, pagal Konstituciją yra lygios, bet tikrovė diktuoja savo diktantus. Viena aišku, kad politikos fizikai tikrai suprato, kad per nepriklausomybės metus Lietuvos užsienio reikalų ministerija toli pranoko Konstitucijos jai numatytą detalųjį planą ir įgijo tokį neproporcingą svorį bei masę, kad jau kelia mintis apie beišsigimstančią Lietuvos politinę sistemą. Dėl to šiandien ir lūžta politiniai visrakčiai prie tos ministerijos durų užraktų.
O štai Kultūros ministerija yra mažiausios masės ir reikšmės įstaiga. Dalijant valdžios pyragą ji tampa simboline dovana tiems, kuriuos dėl kelių parlamentarų balsų laikoma koalicijoje. Taip, greičiausiai, skaičiavo G. Kirkilo svėrėjai, prisiviliodami į prastai pakvipusį kabinetą liberalcentristus: viena sunki ministerija Čiupailai, viena lengvasvorė - Jučui. Kultūros ministerija ir visa etatistinė kultūros sritis Lietuvoje yra it valdžios elito fasadų dažytojų įmonė. Tik dėl to Operos ir baleto teatro scenos remontui per dešimt metų paskirta dešimtys milijonų mokesčių mokėtojų litų, o visiems kitiems ne - Vilniaus Lietuvos mokesčių mokėtojams svarbioms bibliotekoms tik po keliasdešimt centų vienam gyventojui per metus. Gal kas pabandys paskaičiuoti, kiek mokesčių mokėtojų pinigų tenka vienam operhauzo lankytojui?
Jei jau kalbame apie valdomos demokratijos bruožus įgaunančią mūsų santvarką ir jei palyginame ją su tokios santvarkos etalonu - putiniška Rusija, tuomet svarbiausias kultūros politikos uždavinys tampa elito aptarnavimas ir nuolatinių rūmų menininkų protegavimas. Jau yra pastebėta, kad demokratijos gynėjų gretos Rusijoje ištuštėjo, kad jose neliko žymių meno kūrėjų ne tik iš baimės, kurios apstu po intelektualiausių apžvalgininkų J. Ščekočychino ir A. Politkovskajos nužudymų, bet visų pirma dėl Putino administracijos gebėjimo užsakymų, premijų, honorarų ir stipendijų pinigais nupirkti didžiausią dalį kultūros elito žmonių. Tak chorošo ješčio nikogda niebylo (taip gerai dar niekada nebuvo) - kažką panašaus Maskvos rūmų menininkų aplinka čepsėjo tuo metu, kai rusų tankai traiškė Gruziją. Toks yra grynas valdomos demokratijos valdomos kultūros pavidalas. Ir toks yra tikras valdomos kultūros žmogaus veidas.
Lietuvoje ir apytamsiam politikui, ir įgudusiam biurokratui kultūra yra tik tai, ką valdo Kultūros ministerija. O tai, ką Kultūros ministerija valdo, gyvena it kokiu muziejiniu ritmu- čia dešimtmečiai, o ne metai yra mažiausias laiko vienetas. Dar daugiau, jei ieškotume srities (ir ministerijos), kurios administracinė sandara, etatiniai, pusiau biudžetiniai kolektyvai ir jų administratorių personažai nuo sovietų laikų mažiausiai pasikeitė, tai finaliniame susirėmime Kultūros ministerijos komanda neabejotinai nurungtų Teisingumo ministeriją. Akivaizdu, kad per keliolika metų čia susiklostė tokie santykiai, kurie demonstruoja sovietmečio tęstinumą. Ištvano Sabo filmas Taking sides (Pasirinkimas) galėtų geriausiai iliustruoti, kas turima omenyje. Tačiau ne šiame komentare analizuoti totalitarinės valstybės rūmų tarnų likimus po sugrįžimo į laisvę.
Šiandien opesnis dalykas yra porinkiminės svarstybos, kokią kultūros tėkmę pajusime pramogų verslo veikėjams stumdantis prie kultūros ministro kėdės. Viena vertus, atrodytų natūralu, kad šiame būryje pramogautojų daugiausia yra tokių, kurie su Kultūros ministerija gali turėti ką nors bendro. Ir Remigijus Vilkaitis, ir Antanas Nedzinskas, ir net Saulius Stoma iš neturėjimo kur dėtis gali būti pozicionuojami būtent netoli nuo kultūros pagal biurokratinę jos sampratą. Net Asta Baukutė su vaiko vežimėliu galėtų teatrališkai įsikurti kabinete. Tiesiog politiniams veteranams gali pasirodyti, kad tai visiškai natūralu.
Suvaldžius aistras, galima bandyti įveikti ironišką skepticizmą, kuris natūraliai užverda Tautos prisikėlimo partijos spektaklio akivaizdoje. Tada verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Vienas iš jų - tai faktas, jog pagrindinis pramogų srautas jau senai išėjo iš Kultūros ministerijos dispozicijos. Reiškia, pramogų kultūros dalyviai ir ekspertai gali būti mažiau susiję su liūdna oficialiosios mūsų kultūros tradicija, su nepakeičiamųjų menininkų (sekretorių-viceministrų-kompozitorių-nuolatinių valstybės finansuojamų spektaklių muzikos kūrėjų) klanais. Gal pati geriausia pramogų kultūros ir pramogų verslo patirtis gali padėti imtis kultūros vilionių iš oficialiųjų rūmų į laisvos visuomenės ir laisvos rinkos šalį? Teoriškai tai yra įmanoma, nors praktiškai menkai tikėtina. Nedaug tikėtina dar ir dėl to, kad laisva rinka be padorių žmonių, turinčių valios žaisti pagal taisykles, taip pat ima griūti.
Todėl žvelgiant į Antano - Seimo nario Antano Nedzinsko - veidą sunku įveikti kasandriškos pranašystės pagundas: blogiausia, kas po šių rinkimų gali nutikti - tai ydingiausių posovietinių kultūros biurokratų savybių greitas susimaišymas su blogiausiais laisvo pramogų verslo bruožais. Ar gali būti dar kas nors blogiau?
