Seimo rinkimuose Akmenės–Joniškio rinkimų apygardoje dalyvavo 11 vienmandatininkų, tarp kurių buvo politinės patirties stokojančių ar visai jos neturinčių pretendentų. Būtent jie pelnė mažiausią rinkėjų palankumą. Likusieji tik kandidatais į Seimą šiandien nežino, ar benorės dalyvauti kituose rinkimuose.
„Krašto žinios“ pasikalbėjo su į politikos viršūnes taikiusiais žmonėmis.
1. Kaip vertinate Jums asmeniškai išreikštą rinkėjų valią ir kaip jai darėte įtaką?
2. Kokį kelią nuėjote, kandidatuojdami į Seimo narius.
3. Ar turite politinių planų, ar įžvelgiate perspektyvų?
Rimčiau politikuos – jei partija gyvuos
Demokratinės darbo ir vienybės partijos narė Daiva Augustinienė, dirbanti Kaune esančios parduotuvės „Čia market“ vedėja (gavo 0,86 procento rinkėjų balsų):
1. Mano atžvilgiu išreikštą rinkėjų valią vertinu gerai. Daugiau surinkti balsų nesitikėjau. Neturėjau sąlygų aktyviai veikti agitacijos laikotarpiu, negalėjau aplankyti visų apylinkių.
2. Kandidate prieš porą mėnesių prieš rinkimus iškėlė partija. Ji įžvelgė manyje potencialą, o pati abejojau. Kandidatavau Akmenės krašte, nes ten gyvena tėvai, pati dirbau Naujosios Akmenės parduotuvėje „Miglė“.
Darbui Seime ruošiausi, skaitydama įvairius straipsnius. O politika domiuosi seniai. Ir turiu visokių idėjų.
3. Jei partija dar gyvuos, tai man reikės rimčiau žiūrėti į politinę veiklą, daugiau dirbti ir bandyti dalyvauti savivaldybės rinkimuose. Tik ne Akmenėje, o pagal gyvenamąją vietą – Kauno rajone.
„Patys biedni ir už tokius žadėjau eiti“
Politinės partijos Socialistinis liaudies fronto narė Audronė Miltenienė, auginanti vaikus (gavo 1,08 procento rinkėjų balsų):
1. Rinkėjų valią vertinu labai teigiamai. Juk patys esame biedni ir už tokius žadėjome eiti. Tad neturėjome iš ko agituoti. O kai kitos tam skyrė daugybę pinigų, tai ir gavo balsų. O mūsų surinkti balsai – be pinigų.
2. Kandidatuoti į Seimą pasiūlė partija. Jai priklausau nuo Socialistinio liaudies fronto steigiamojo suvažiavimo. Daug mano pasiūlymų įtraukta į partijos rinkimų programą. Mano mintis Vilniuje labai įvertino, nes ten yra beveik nulis supratimo apie paprastų žmonių gyvenimą. Jis – lyg kita planeta. O aš tame sultinyje pervirusi ir visas smulkmenas žinau.
Tad politiškai ruoštis darbui Seime nereikėjo, nes mano kiekviena smegenų ląstelė – politinė. Nuo vaikystės iki šiol. Šeimoje nuolat kalbame apie politinį gyvenimą ir turime savo pasiūlymų.
3. Ateityje rankų nenuleisiu. Kovosiu. Visa valdžia bus po padidinimo stiklu. Bus rengiami piketai, rašomos peticijos – jeigu ir toliau bus smukdomas eilinis žmogus. Baisu, jeigu daugiavaikės motinos turi išvažiuoti dirbti į užsienį. Kai socialinės išmokos sumažėjo. Mat rajonas tapo eksperimentiniu socialinės paramos klausimais. Tokia pat praktiką kubiliai žada ir visoje Lietuvoje.
Skaudina politikų neįvykdyti pažadai
Lietuvos socialdemokratų sąjungos narė Nijolė Vilienė, esanti profesinės sąjungos „Solidarumas“ rajono skyriaus pirmininkė ir dirbanti šios organizacijos projektų koordinatore (gavo 1,36 procento rinkėjų balsų):
1. Rinkėjų valią vertinu palankiai.
2. Rengimasis galimai veiklai Seime prasidėjo, galima sakyti, prieš 20 metų. Su kiekvienais Seimo rinkimais stiprėjo nuoskauda, kad yra daug pažadama, bet nepadaroma. Ir kaip profesinės sąjungos darbuotojai skaudu, kad daug dirbantys žmonės gauna neadekvatų atlyginimą, tad daug skurdo. Nepaisoma įstatymų, pavyzdžiui, kai darbdavys sugeba po tris mėnesius neišmokėti atlyginimų, jie iškariaujami tik teismais. Tad turiu noro įlieti ką nors naujo, kad ateitų esamą padėtį galinti pakeisti jėga.
3. Kokios mano perspektyvos politikoje? Nuo jos niekada nebuvau nutolusi. Tiesa, teorinė politika – ne man. Man suprantama tik praktinė politika. Tai yra įstatymų pataisų teikimas, susitikimai su Seimo nariais.
Ateityje priklausysiu Lietuvos socialdemokratų sąjungai, nes visada buvau prieš didįjį kapitalą. Juk jis sukuria gerovę tik turtingiesiems, o paprastas žmogus lieka užribyje. Tad sieksiu galimybės siūlyti įstatymų pataisas.
Bet ar dėl to vėl kandidatuosiu į Seimą ar į Savivaldybės tarybą – kol kas nemąstau.
Įžvelgė konkurentų privilegijų
Lietuvos liberalų sąjūdžio narė Jolanta Ada Januitienė, dirbanti Naujojoje Akmenėje prekybos centro „Akmena“ direktore (gavo 1,89 procento rinkėjų balsų):
1. Kaip partijos naujokė nelabai tikėjausi surinkti daug rinkėjų balsų.
Neturėjau lėšų vaizdinei rinkimų agitacijai. Tuo užsiėmiau, lankydama rinkėjus jų namuose, kalbėdama gatvėje. Tam skyriau 14 dienų, pasiėmusi atostogų
Tokiems kaip aš yra sunkiau agitaciniu laikotarpiu, negu dirbantiems savivaldybėje ar kokioje įtakingoje įmonėje, įstaigoje. Būtent ten dirbančių kandidatų, nors ir oficialiai neįregistruotų, nuotraukos ar sveikinimai dažnai buvo spausdinami rajono laikraštyje – tai aiški išankstinė reklama, politinės agitacijos įdirbis.
2. Kandidatuoti į Seimą pasiūlė mūsų partijos lyderiai. Pabandėme. Džiaugiuosi, kad esu toje partijoje, nes pati esu liberaliai mąstanti.
Rinkimų agitacijos laikotarpiu jokių santaupų neišleidau, nes į viską labai realiai žiūriu ir vertinu.
Mano pasiruošimas politinei veiklai Seime buvo toks: nagrinėjau politinių konkurentų politines programas.
3. Manau, kad šie Seimo rinkimai – tai tik mano politinės veiklos pradžia Akmenės rajone. Tikiuosi, kad po truputį ko nors pasieksime. Nenustosiu, nes matau, kad daug ką galima gyvenime pakeisti. Tad ruošiuosi savivaldos rinkimams. O dėl po ketverių metų vyksiančių Seimo rinkimų matysime, kaip seksis su savivalda.
Rinkėjai gyrė kandidatą, o balsavo už kitus
Politinės partijos „Sąjunga TAIP“ atstovas Artūras Vaškevičius, esantis bedarbis (gavo 2,41 procento rinkėjų balsų):
1. Rinkėjų valia mane nustebino. Agitaciniu laikotarpiu Joniškio rajone apvažiavau turbūt visus kaimelius, daugybę sodybų. Per dieną būdavo po kelis susitikimus. Ir taip visą mėnesį. Žmonės puldavo spausti rankų, net apsikabinti: „Oi kaip negirdėta, kaip netikėta – balsuosime už jus“. Tačiau rezultatai buvo kitokie.
Kodėl taip atsitiko? Turiu asmeniškų pamąstymų. Aptakiai galiu pasakyti tiek: išorės, kitų jėgų įtakos yra stiprios.
2. Kandidatu į Seimą pirmiausia pasiūlė mano gimtosios Žagarės gyventojai. Jie pirmiausia kalbino. Galutinis akcentas buvo, kai iš Joniškio gavau elektroniniu paštu pasiūlymų būti Joniškio rajono meru. Tada pagalvojau, kad tikrai verta eiti į Seimą.
Tačiau savarankiškam kandidatavimui neturiu pinigų. Todėl pradėjau ieškoti kokios nors partijos užuovėjos. Klausiau, gal kuri turi laisvą vietą Akmenės – Joniškio vienmandatėje apygardoje. Bet niekur neradau. Atsakydavo, jog jau sąrašai sudaryti. Tad pasakiau žagariečiams, kad neinu.
Tik netikėtai po mėnesio paskambino Artūras Zuokas ir pasiūlė kandidatuoti. Mat „Sąjungos TAIP“ kandidatas perėjo kitur iš Akmenės – Joniškio apygardos.
Ir ta partija pasirūpino politine reklama.
Ruoštis darbui Seime nereikėjo, nes politikoje esu seniai. Dirbau Prezidentui Valdui Adamkui. Buvau kito Prezidento Algirdo Brazausko patarėju. Dar dirbau penkiems ministrams – patarėju, atstovu spaudai ir kitkuo. Tad politinis gyvenimas man nėra naujiena.
3. Apie perspektyvas politikoje dabar negalvoju. Tebesu suglumęs dėl rinkimų rezultatų. Nežinau, kaip vertinti: kai žmonės tave apkabina, o balsuoja ne už tave. O kai to nesuprantu, vadinasi, aš nepakankamai patyręs politikoje.
Dažnai, kai kalbame apie politiką, kalbame apie politikus, kurie turi storą kailį. Tai visokie išverstaskūriai. Bet juk tautos žmonės – ne tokie.
Panašiau, kad juos labiau įtikina, lengvai nuperka arba įgąsdina.
Kita vertus, dabar galvoti apie mano politines perspektyvas ne tiek svarbu, kaip svarbiau pirmiausia rasti darbą.
Kalbėjosi Vytautas RUŠKYS