Penktadienį Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras „Vilnius sveikiau“ surengė spaudos konferenciją, kurios dalyviai kalbėjo apie savižudybių statistiką ir prevenciją Vilniuje. Diskusijoje buvo aptarta, kuri amžiaus grupė yra mažiausiai linkusi kreiptis pagalbos, kokių veiksmų yra imamasi sostinėje, kad žmonės ieškotų pagalbos ir galėtų ją suteikti bei tai, kodėl apie šią problemą yra vengiama kalbėti atvirai.
Savižudybių prevencija silpniausiai pasiekia senjorus
Spaudos konferencijos metu prabilta, kad vyrų savižudybių rodiklis yra didesnis nei moterų, o ypač į savižudybę linkę vyresnio amžiaus žmonės. Suicidologijos tyrimų centro vadovas, psichologas Paulius Skruibis pastebi, kad per dvidešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje ženkliai sumažėjo – net daugiau nei du kartus.
„Tai yra labai reikšmingi pokyčiai. Jeigu prieš 20 metų mūsų savižudybių skaičius buvo 45 šimtui tūkstančių gyventojų, dabar jis yra mažiau nei 20 šimtui tūkstančių gyventojų“, – sako psichologas. Visgi, anot P. Skruibio, nors savižudybių skaičius sumažėjo daugiau nei 2 kartus, jis vis tiek išlieka didelis. Kaip pastebi psichologas, Europos kontekste jis – vienas didžiausių.
P. Skruibis taip pat atkreipia dėmesį, kad sumažėjo atotrūkis tarp vyrų ir moterų savižudybių skaičiaus: „Vyrai Lietuvoje nusižudydavo apie penkis kartus dažniau nei moterys. Dabar skaičius yra sumažėjęs iki 3,9 (kartų, – aut. past.)“, – teigia specialistas.
Psichologas dalijasi, kad savižudybių mažėja visose amžiaus grupėse išskyrus vieną – vyresnių nei 65 metų žmones. Anot jo, visuomenės pokyčiai, socialiniai veiksniai, savižudybių prevencijos veiklos pasiekia visas amžiaus grupes iki 65 metų: „Mes turime galvoti ką dar daryti, kad šie pokyčiai jų nepaliečia“, – teigia specialistas.
Tiesa, ši liūdna tendencija būdinga ne tik Lietuvai. Anot psichologo, tai nėra vien lietuvių problema – yra daug šalių, kur vyresnio amžiaus žmonių savižudybių yra daugiau. Kaip sako P. Skruibis, tai susiję su izoliacijos jausmu, kai vaikai užauga, sumažėja socialinis ratas, žmonės nebedirba, susiduria su fizinės sveikatos sunkumais ir panašiomis problemomis.
Deja, kaip dalijasi Vilniaus visuomenės sveikatos biuro direktorė Aurelija Šiautkulienė, senjorai nėra linkę kreiptis pagalbos.
„Čia tikrai yra dar kur dirbti, nes sveikatos biuras organizavo psichikos sveikatos raštingumo mokymus senjorams. Čia tikriausiai turime kalbėti apie stigmą ir galvoti kaip ją mažinti, nes būtent į šią veiklą senjorai tiesiog neatvykdavo ir nenorėdavo dalyvauti. Norime atliepti poreikį, bet galbūt reikia dar ieškoti kitokių būdų, kurie būtų priimtinesni“, – sako A. Šiautkulienė.
Vilnius eina gera linkme
Vilniaus miesto savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė teigia, kad Lietuvos sostinė nuosekliai dirba siekdama sumažinti savižudybių skaičių: „Vilniaus miestas, kad ir kaip šioje temoje didžiuotis arba džiaugtis būtų nejauku, yra labai nuoseklus, nepriklausomai nuo to, kas vadovauja miestui. Tas nuoseklumas padeda mums, kaip miestui, eiti į priekį“, – sako savivaldybės atstovė.
Anot S. Bieliūnės, nuoseklus savižudybių skaičiaus mažėjimas leidžia spręsti, kokie veiksmai yra efektyviausi tikslinėms grupėms, o sostinėje fiksuojami rodikliai rodo, kad priimami sprendimai padeda: „Du kartus sumažėjęs skaičius yra įrodymas, kad einam teisinga linkme“, – pastebi vicemerė.
S. Bieliūnė dalijasi ir statistika, kuri rodo, kad vis daugiau vilniečių sulaukia jiems reikalingos pagalbos: „Lyginant su praėjusių metų pirmu pusmečiu, šis pusmetis rodo, kad atpažinome penkis kartus daugiau vilniečių ir įvertinome jų riziką ir pagalbos poreikį. Tai yra aiškūs skaičiai, kurie mums leidžia teigti, kad esam teisingam kelyje: vis daugiau atpažįstame, įvertiname poreikį ir atsiranda vis daugiau pagalbos galimybių, į kurias žmonės yra nukreipiami“, – teigia vicemerė.
A. Šiautkulienė sako, kad sveikatos biure yra vykdomi mokymai bei veiklos specialistams, pedagogams, taip pat ir savipagalbos grupės žmonėms, kurių artimieji nusižudė: „Bandoma žiūrėti iš visų pusių, kalbėti, kad tu nesi vienas. Informacija ir kvietimas į mokymus visada yra, o taip pat svarbu paminėti, kad yra galimos nemokamos psichologo konsultacijos“.
Pagalba svarbi ir artimiesiems
Psichologas P. Skruibis pabrėžia, kad savižudybės krizė paliečia ne tik apie savižudybę galvojantį žmogų, bet ir jo artimuosius. Anot jo, jei artimas žmogus ilgą laiką turi minčių apie savižudybę, yra mėginęs nusižudyti ir tai tęsiasi, gyventi tokioje įtampoje, bandant ieškoti sprendimų yra sunku ir artimiesiems: „Svarbu galvoti ne tik, kaip padėti tam žmogui, bet ir kaip padėti jo artimiesiems, nes jie patenka į tokią situaciją, kur jų emocinė sveikata irgi nukenčia. Pagalbos grupės ir konsultacijos yra labai svarbios, nes taip padedant artimiesiems jie lengviau gali padėti tam, kuriuo jie rūpinasi“, – teigia specialistas.
Psichologas sako, kad dažnai žmonės apie tai kalbėti vengia dėl to, kokia sukrečianti tai yra patirtis ir žmonės netiki, kad kažkas galėtų padėti: „Žmonės neieško pagalbos, nes atrodo, kad niekas nepadės, niekas nesugrąžins to žmogaus, kurio nebėra, tai kas čia gali man kažkuo padėti? Todėl savipagalbos grupės, kai tu gali išgirsti kitų žmonių patirtį yra labai svarbu“, – teigia specialistas.
Atviresnis kalbėjimas panaikintų stigmas
Spaudos konferencijos dalyviai diskutavo ir apie tai, kodėl kalbėjimas apie savižudybę bei pagalbos ieškojimas visuomenėje vis dar yra laikomas stigma, apie kurią dažniausiai yra nekalbama.
Anot A. Šiautkulienės, apie tai reikia kalbėti atvirai, nes būtent vengimas kalbėti sukuria iliuzijas apie savižudybę. Ji pastebi, kad į statistiką reikėtų žiūrėti ne kaip į skaičius, bet kaip į žmones:
„Kiekvienas skaičius yra žmogus ir kažkam jis yra artimas: brolis, sesuo, tėvas, kaimynas. Tada atsiranda noras matyti, išgirsti, pastebėti ženklus. Svajonių yra daug ir savo veiklomis bandome mažinti stigmą, tai ir toliau darysime, nes pradėti žingsniai turi tęstis ir stiprėti“, – teigia A. Šiautkulienė.
Anot P. Skruibio, savižudybės krizę patyrusių žmonių dalijimasis patirtimi padėtų mažinti stigmą: „Daugybę kartų tenka su tuo susidurti. Žmonės sako: „Buvau mažas, mano tėtis ar mama nusižudė, žinojau, kad taip įvyko, bet daugiau nieko.“ Suprantu, kad čia nėra lengvas pokalbis. Kaip su vaiku ar su paaugliu kalbėti apie tai, kad vienas iš jo tėvų nusižudė? Tai žiauriai sunkus pokalbis. Tada galima bandyti pasikonsultuoti, kaip apie tai pasikalbėti, kad tai neliktų tik faktu, o būtų kažkaip iškalbėtas, apmąstytas, išjaustas“, – pastebi P. Skruibis.
Vilniaus vicemerė atkreipia dėmesį į mūsų tautos, visuomenės emocinį raštingumą, gebėjimą kalbėti apie savo jausmus ir tai, kodėl vyresni žmonės to dažnai negeba: „Dažnai girdime, kad dabar jaunimui madinga kalbėti. Jie tiesiog yra kitokie, jie drąsiau apie tai kalba, turi daugiau žinių. Kai kalbam apie vyresnio amžiaus žmones, jie išgirdę šaknį „psi-“ turi savo aiškų supratimą apie ką tai yra ir nepriskiria savęs jokiai grupei, kuriai ši tema gali būti aktuali“, – sako S. Bieliūnė ir priduria, kad Lietuva vis dar patiria režimo pasekmes.
„Mus tikrai palietė ir režimas, kaip psichiatrija kartais buvo naudojama, turim labai daug pasekmių: turėti kodą buvo lygu nedirbti, negauti darbo. Visa tai yra istorinė atmintis ir dalis žmonių dar puikiai prisimena ir yra net įsitikinę, kad jeigu bus pažeidžiami ar turintys sunkumų ir tai pripažins, eis pagalbos, tai sulauks atitinkamų pasekmių. Man atrodo, tai irgi yra institucinė stigma, kuri dar yra labai gaji“, – svarsto vicemerė.
