Pastaruoju metu žodžiai „lietuviai“ ir „lenkai“ mirgėte mirga žiniasklaidoje. Temų ratas itin platus: nuo lietuvių ir lenkų santykių Vilnijoje iki Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių reikalų. Diskusijų triukšme nepamirštami Vytautas ir Jogaila.
Lietuvoje išrinktas Europos parlamento narys Valdemaras Tomaševskis pareiškė lietuviams kaip Vilnijos lenkas: „Kur mes turime integruotis? Mes čia gyvename visada. Tai jūs turite šitame krašte integruotis, nes jūs čia atvažiavote“. Tarsi atsakydami jam keli lietuvių šviesuoliai parašė atvirą laišką, kuriame be viso kito siūloma: „mes, kaip didesnioji bendruomenė, turime pareigą pirmi ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą, kuris nebus lengvas ir pareikalaus daug pastangų“.
Net ir Lietuvos oficialūs asmenys pripažįsta, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiuo metu pasiekė viso posovietinio laikmečio žemumas.
Ar prie valstybių sienų telkiamos kariuomenės? Ar sustojo prekyba, uždarytos sienos? Gal tūlas lietuvis jau nebegali nuvykti į Lenkiją ir ten pigiau apsipirkti?
Kliūtys prekybiniam lietuvių turizmui veikiausiai ir būtų tas dalykas, kuris priverstų daugumą mūsų piliečių sunerimti dėl blogų lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos santykių. O dabar tai daugiau žiniasklaidos ir politikų reikalas.
Kas gi iš tiesų vyksta? Rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą „Valdemaro Tomaševskio blokas“, kurį sudaro Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų Aljanso atstovai, laimėjo „auksinę akciją“ – 11 vietų. Ideologiškai margoje Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje (TS-LKD) atsirado tokių, kurie linkę Vilniuje sudaryti koaliciją su tomaševskininkais. O šie turi ne tik „auksinę akciją“, bet ir pleištą, galintį suskaldyti TS-LKD. Mat kai kas ketina išstoti iš tos partijos, jeigu minėtoji koalicija Vilniuje susiburs.
Tokiomis aplinkybėmis atsiranda tokių, kurie linkę „ištiesti ranką ir pradėti susitaikymo procesą“. Tik įdomu, ką ištiesdama ranką Lietuvos valstybė gali pasiūlyti lenkams? Juk Lenkijos politikai, tos šalies žiniasklaida ir Lietuvos lenkai tvirtina, kad pastaruoju metu lietuviai rodo tik špygas.
Prieš porą mėnesių Lenkijos prezidentas Bronislawas Komarowskis laikraščiui „Rzeczpospolita“ pasakė, kokia yra minimali gerų santykių kaina: Lietuvoje turi būti išspręstas lenkiškų pavardžių rašybos klausimas; lenkų kompaktiškai gyvenamose teritorijose vietovardžių iškabos turi būti dviem kalbom; Vilnijoje turi būti sutvarkyti nuosavybės grąžinimo lenkams reikalai.
Vis dar TS-LKD lyderis ir šalies premjeras Andrius Kubilius pažadėjo, jog nuosavybės grąžinimas bus sutvarkytas per du metus. Skamba įtikinamai, ar ne? Juk A.Kubilius atstovaujantis valstybei, kuri jau 15 metų sprendžia ir nenusprendžia, kaip bus rašomos lenkiškos pavardės Lietuvos pasuose.
Raidė „w“ Lietuvoje neprasimuša kelio dėl savaip suprastų lietuviškų „vertybių“. A.Kubilius tikisi, kad lenkai irgi dėl kažkokių europinių „vertybių“ nepirks elektros iš būsimos Kaliningrado atominės elektrinės. Tam pačiam laikraščiui „Rzeczpospolita“ premjeras sakė: „Jei Lenkija ims energiją iš ten, naujos Ignalinos atominės elektrinės statybos prasmė tampa abejotina“.
Klausant iš Briuselio ir iš Varšuvos tai skamba keistai. Tačiau bunkeryje tūnantys Lietuvos politikai sau patiems keisti neatrodo.
