Pažadino norą keliauti
41 metų iranietės menininkės Rojhane Hosseini ir jos vyro Hirbodo Hemmatazado netrukus laukia kelionė namo į Teheraną. Sutuoktiniai lėktuvu ne tik nukeliaus tūkstančius kilometrų, bet ir persikels keliais šimtais metų atgal.
Šiuo metu Irane 1393-ieji metai. Mūsų akimis žiūrint, viduramžiai. Tačiau R. Hosseini ir H. Hemmatazadas grįš anaiptol ne į viduramžius, o į modernų istorinį miestą.
Irane metai skaičiuojami pagal Mahometo ir jo pasekėjų persikėlimą iš Mekos į Mediną. Šioje šalyje metai pradėti skaičiuoti nuo 621-ųjų. Irane viskas kitaip. Čia savaitgalis yra ketvirtadienį ir penktadienį, rašoma iš dešinės į kairę, naujieji metai prasideda kovą.
Skirtumų ir egzotikos tiek daug, kad Rojhane Hooseini tikriausiai reikėtų tūkstančio ir vienos paros, kad apie viską papasakotų ir paaiškintų.
Žinoma savo šalyje keramikė ir tapytoja į Panevėžį atvyko ne su švietėjiška misija ar turistiniais tikslais. Ji su vyru buvo pakviesta dalyvauti XX tarptautiniame keramikų simpoziume, į kurį atvyko 10 menininkų iš 3 šalių.
Vakar Dailės galerijoje atidaryta simpoziumo dalyvių paroda, kurioje galima pamatyti viešnagės Panevėžyje metu jų sukurtus darbus. Prieš parodos atidarymą nedidukė, smulkutė, į paauglę panaši iranietė galerijoje su jai asistuojančiu vyru ir architekte plūkėsi komponuodama erdvėje savo darbus.
„Šitie darbai visai maži“, – nusijuokė Rojhane.
Teherano viešosiose erdvėse stovi jos sukurtos kelių metrų aukščio masyvios metalo ir keramikos kompozicijos.
R. Hosseini ir jos vyrui išvyka į Lietuvą yra viena ilgiausių kelionių. Menininkė turi mažai laiko ilgesnėms kelionėms.
Ji dėsto ir veda seminarus Soureho universitete Teherane, pastaruosius ketverius metus yra Irano keramikų asociacijos mokslinio ir tiriamojo darbo komiteto vadovė, Fadjro tarptautinio vizualiųjų menų festivalio komisijos narė. Rojhane daug metų dalyvauja parodose ir festivaliuose, daugiausia Irane, yra pelniusi ne vieną apdovanojimą.
H. Hemmatazadas studijavo inžinerijos mokslus, tačiau susipažinęs su Rojhane pasinėrė į menus. Jis yra interjero dizaineris, taip pat užsiima keramika.
Vienoje svarbiausių Teherano aikščių stovi jo sukurtas įspūdingas granatmedis. Irane šis medis yra laimės, meilės simbolis. Beje, Teherano gatvės apsodintos ne šiais dekoratyviniais medžiais, o vaismedžiais. Vyras ir žmona savo kūryboje tradicijas derina su modernizmu.
„Dabar tikrai daugiau keliausiu. Pabuvusi Lietuvoje supratau, kaip nuostabu pažinti pasaulį“, – pareiškė iranietė. Vyras jai pritariamai linktelėjo. Norėtų sugriauti mitus
Manote, kad musulmoniškame Irane moterims gyvenimo sąlygas diktuoja vyrai? Rojhane ir Hirbodas tikina, kad nieko panašaus. Lietuvoje jie buvo nustebinti žmonių apie Iraną susikurtų stereotipų.
Menininkės vyras svarsto, kad Irano, kaip šalies, kurioje vyrauja vos ne šariatas, įvaizdį veikiausiai sukūrė politikai.
„Žmonės neturi tikros informacijos, retas kuris yra lankęsis Irane, todėl apie šalį žino tik iš to, kas pasakojama viešojoje erdvėje, o tai ne visada atitinka tikrovę“, – teigia jis.
Pasak vyro, jo šalyje yra labai saugu, žmonės gali drąsiai naktį vaikščioti gatvėmis ir nebijoti būti užpulti. Kaip ir kitose musulmoniškose šalyse, Irane netoleruojamas alkoholis. Svaigalai čia brangūs, bet už jų vartojimą griežtai baudžiama.
„Irane žmonių gyvenimas yra palyginti lengvas. Nereikia sunkiai dirbti, kad galėtum normaliai gyventi. Menininkai turi geras sąlygas kurti, nes juos remia valdžia, be to, yra daug mecenatų“, – „Sekundei“ pasakojo H. Hemmatazadas.
Rojhane patikino, kad jos gimtinėje moterys turi visas sąlygas siekti aukštojo mokslo ir karjeros, užimti tokias pat pareigas kaip ir vyrai. Pavyzdžiui, jos jaunesnioji sesuo yra skulptorė, ji yra gavusi užsakymų sukurti skulptūrų Teherano viešosioms erdvėms, yra surengusi parodų Teherane ir Dubajuje. Namuose R. Hosseini ir H. Hemmatazadas neskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus. Hirbodas, pavyzdžiui, mėgsta gaminti ir dažnai sukiojasi virtuvėje.
„Iranas – tai ne Irakas ar Afganistanas“, – sakė jie.
Sutuoktiniai neslepia, kad ir jų šalyje yra įvairių problemų, priešpriešos tarp besilaikančiųjų tradicijų ir pasirinkusiųjų šiuolaikinį gyvenimo būdą. Ta priešprieša juntama įvairiose gyvenimo srityse, taip pat ir mene. Menininkų šeima neturi vaikų. Rojhane sako, kad jai tenka rinktis tarp vaikų ir meno.
Šeima gyvena Teherano priemiestyje. Jiems patinka sostinė, jos šurmulys, tačiau gyventi mieliau, kur ramiau, daugiau gryno oro.
Miestą greitkeliu jie pasiekia per 20 minučių automobiliu. Tiesa, ne visada gali įvažiuoti į Teherano centrą. Kadangi mieste labai intensyvus eismas, valdžia reguliuoja jo srautus. Tam tikromis dienomis, nuo 7 ryto iki 7 valandos vakaro, į centrą negali įvažiuoti automobiliai su vienokiais numeriais, kitomis – su kitokiais.
Tačiau iraniečiams tai ne problema. Viešasis transportas bent jau sostinėje ir jos priemiesčiuose gerai išplėtotas. Maistui – išskirtinis dėmesys
Retai svetur išvykstantiems sutuoktiniams Lietuvoje teko prisitaikyti prie jiems neįprasto maisto. Paklausti, kaip patiko lietuviški valgiai, jie šypsosi ir mandagiai sako, kad skanu.
Pasak Rojhane, iranietiškas maistas labai skiriasi nuo lietuviško, valgių net negalima lyginti. Net ryžiai Irane visiškai kitokie nei parduodami Lietuvoje.
„Irane labai didelė produktų, valgių įvairovė. Pas mus maisto gaminimui skiriama labai daug dėmesio. Dažnai gaminama nuo 8 ryto iki 12 dienos. Žinoma, ne kiekvieną dieną. Tačiau jeigu žmonės tik turi laiko, stengiasi valgyti pačių pagamintą maistą“, – pasakojo menininkė.
R. Hosseini ir H. Hemmatazadui susidarė įspūdis, kad lietuviškas maistas yra labai greitai pagaminamas. Kai jie apie tai pasakė pažįstamiems lietuviams menininkams, šie labai nustebo.
„O ką tada pasakytumėte apie amerikietišką maistą?“ – juokdamiesi paklausė.
Keramikų simpoziumo dalyvius iraniečiai maloniai stebino vaišingumu ir išskirtiniu mandagumu. Pora tarsi japonai dėkojo už kiekvieną smulkmeną. Draugiški, šilti iraniečiai greitai susibičiuliavo su kolegomis. Sugraudino iki sielos gelmių
Mėnesį Panevėžyje gyvenantys iraniečiai nemažai pakeliavo po mūsų šalį, aplankė sostinę, kelias dienas ilsėjosi Nidoje.
Moteriai labai patiko kelionė dviračiu iš Nidos į Juodkrantę. Jos vyras kartu nevažiavo. H. Hemmatazadas tuo metu vaikščiojo po Nidą.
Keliaudama po Lietuvą R. Hosseini žvalgėsi ne tik turistės, bet ir menininkės akimis. Ją labai sužavėjo, kad ir nedideliuose miestuose, gyvenvietėse pas mus stovi daug skulptūrų, kitų meno kūrinių.
Pasak jos, Irane viešosios erdvės meno kūriniais daugiausia puošiamos didmiesčiuose.
R. Hosseini maloniai nustebino ir iki širdies gelmių sugraudino kaimuose matytos skulptūros, drožiniai iš medžio. „Kai kurios iš jų meniniu atžvilgiu primityvios, bet labai šiltos, mielos. Jos tarsi spinduliuoja čia gyvenančių žmonių gerumą. Jūsų liaudies menas, ypač medžio darbai, unikalūs“, – pabrėžė iranietė. Inga Smalskienė
