Pasak žirgų terapija užsiiminėjančių specialistų, žirgas – stebuklingas gyvūnas, nes jis padeda atrasti ryšį su pačiu savimi.
Ir ne tik su savimi. Dažnam jaunajam pacientui žirgai tampa puikia gyvos pagalbos priemone, dėl kurios atrandamas geresnis ryšys su supančiu pasauliu, taip pat ir tame pasaulyje esančiais aplinkiniais.
Viena užsiėmimus lankančių mergaičių yra ketverių metukų Urtė, kuri žirgų terapija užsiiminėja jau beveik metus. Pasak mergaitės mamos, Urtė prieš terapiją ir po skiriasi kaip diena ir naktis.
„Pasidarė tokia rami, pradėjo išmiegoti, dabar taip atrodo, kad taip negalėjo būti, kad visada čia tas vaikas toks ramus buvo, bet tuo metu tikrai labai pasijautė, ta tokia ramybė atsirado, drąsos, pasitikėjimo savimi“, – pasakojo mergaitės mama Indrė.
Mažoji Urtė trauką ristūnams pajuto nuo pat ankstyvos vaikystės. Pro žirgyną, pasak jos mamos, ramiai pravažiuoti nepavykdavo. Prie arkliukų reikėdavo stabtelėti bent trumpam, kitaip laukdavo ašarų pakalnės. O kadangi mergaitė turėjo nedidelių raidos sutrikimų, būtent tokia terapija jos mamai atrodė kaip pati geriausia išeitis.
„Iki pusantrų metukų tai tikrai keldavosi dešimt kartų per naktį. Galėdavo tiesiog prabust, paverkt, ir vėl užmigt. Tai buvo labai sunkus laikotarpis, kai vaikas nemiega, ieškai visų būdų, kaip jam padėti. Iš tikrųjų, niekas taip nepadėjo kaip tiesiog žirgai“, – patikino Indrė.
Mergaitė ne tik sunkiai užmigdavo, Urtė iki pradedant terapiją su žirgais itin nedaug kalbėjo.
„Kai atrandi tą ryšį su žirgu, jį labai priima tas žirgas. Tu atsipalaiduoji čia būdamas, ir atranda čia tokią savo draugystę, ir tas persikelia su žmonėms bendraujant. Lengviau tą ryšį megzt, lengviau atsipalaiduoja, nusiima tarsi koks blokas. Psichologinis blokas. Ji nekalbėjo ne dėl to, kad negali, bet buvo silpna psichologiškai“, – sakė Urtės mama.
Užsiėmimo metu ir jojimas, ir bendravimas su žirgu bei jo paruošimas yra vienodai svarbios terapijos dalys. Bent jau šioje, vaikų psichiatre dirbančios Viktorijos vedamoje terapijoje. Pirmiausia vaikai mokosi užmegzti kontaktą su kartais net ir milžinišką baimę vaikui keliančiu ristūnu.
„Stengiamasi įtraukti į visą procesą atvykusį žmogų. Tai yra ne tik jojimas yra svarbu, bet yra svarbu ir apskritai pirmas kontaktas su arkliu, pasisveikinimas, šukavimas, vaišinimas skanėstais, balnojimas kartu, nes visa tai yra patyrimas ir dažniausiai teigiamas. Aišku, visko būna, ir tą galim perdirbti, kai arklys neklauso ir supykstam ant jo“, – kalbėjo vaikų psichiatrė Viktorija Palubeckienė.
Pasakojama, kad paprastai Urtė po visų įvykusių pasiruošimų galiausiai ant žirgo užsėda. Pats gydomasis jojimas trunka neilgai – apie 20 minučių, tačiau to užtenka. Laimės ir pasididžiavimo žingsniuojant patogiai įsitaisius milžiniško ristūno balne mergaitės akyse nenuslėpsi.
Arklių terapijos specialistų Lietuvoje – labai mažai. Naujiems pacientams, panūdusiems išbandyti žirgų terapiją, tenka laukti ilgose eilėse. Viktorija mokslus apie tai krimto Jungtinėje Karalystėje. Dabar vaikų psichiatrijos žinias derina su šia veikla. Moteris tikina, kartais raidos sutrikimų turinčių vaikų proveržiai būna vos pastebimi, tačiau kartais žirgas netikėtai prakalbina net labiausiai užsispyrusius jaunuosius mokinius.
„Lankėsi pas mus vienas berniukas. Iš ganėtinai toli važiuodavo jis pas mus, bet kiekvieną praktiškai savaitę atvažiuodavo. Jo kalbos raida buvo tikrai smarkiai sutrikusi, ir jam labai patiko arkliai. Tiek patiko, kad vieni pirmųjų jo žodžių, ką jis pasakė buvo aš myliu pypkę“, – teigė V. Palubeckienė.
Pypkė, pasak jos šeimininkės Viktorijos, pats tinkamiausias žirgas terapijai su autizmo sutrikimą ar kitų neįgalumų turinčiais vaikais. Ji be galo kantri ir itin lengvai užmezga kontaktą su vaikais.
Į žirgus kaip į priemonę neįgaliųjų terapijai rimtai pradėta žiūrėti po 1952-aisiais Helsinkyje įvykusių Olimpinių žaidynių. Jų metu sidabro medalį laimėjo poliomielitu persirgusi, iki kelių paralyžiuota Liza Hartel, kuri savo pergale pasiekė tai, kas neįgaliam žmogui tuo metu atrodė visiškai neįmanoma. Tai atkreipė viso pasaulio psichiatrų dėmesį į galimai egzistuojantį žirgų terapinį potencialą.
