Kiek tokie protestai gali tęstis, ar jie atneš realių permainų ir kaip toliau rutuliosis situacija Baltarusijoje, kalbėjome su politologu Linu Kojala.
Laba diena, skelbiama, kad Minsko centre pagrobta Marija Kolesnikova, taikūs protestuotojai toliau mušami. Tai ko mes toliau galim tikėtis Baltarusijoje?
Lukašenka ir toliau bando išstumti oponentus, naudojamos visos įmanomos priemonės ir akivaizdu, kad dabar bandoma taikytis jau į tuos išryškėjančius opozicijos lyderius. Mes apie Kalesnikovą ir kitus jau kalbėjom kurį laiką, bet akivaizdu, kad į juos taikomasi ir labai konkrečiai.
Tai rodo, kad režimas jaučia, kad, net ir išlaikęs kol kas faktinę valdžią, yra tokioje situacijoje, kuri labai pavojinga.
Bet tie protestai tęsiasi jau ne vieną savaitę. Ar galim manyt, kad kažkas iš to bus?
Iš tikrųjų įspūdinga – vieną mėnesį protestuoja tokiais kiekiais baltarusiai, kokių negalėjom tikėtis. Ir tas ryžtas, panašu, kad neslūgsta.
Taip, rezultato konkretaus nėra, tarsi Lukašenka išlaiko faktinę valdžios kontrolę, bet vis tik tas signalas, kurį siunčia protestuotojai tiek elitui, kuris supa Lukašenką, tiek plačiajam pasauliui, kuris mato, kas vyksta Baltarusijoje, nėra bevertis. Jis tikrai paskatins pokyčius Baltarusijoje. Net jeigu ne pačioje artimiausioje, tai neilgo laikotarpio perspektyvoje.
Tačiau ar tai neužsitęsė per ilgai? Atrodytų – sukilo, protestuoja ir kažkas vyksta, dabar tie protestai tebesitęsia dabar jau mėnesį, bet realių rezultatų nematom tik sumuštus žmones.
Išties tai turbūt yra ne sprintas, tai – maratonas. Ir tie pokyčiai užsitęs, turiu galvoj politinį procesą. Opozicija jau kalba apie galimybę ieškoti kontakto su valdžios institucijomis, Lukašenka atsisako tą daryt, koordinacinę tarybą laikydamas antikonstitucine ir nepripažindamas nei vieno opozicijos lyderio, bet jeigu tas spaudimas nesiliaus, Lukašenka bus priverstas kažką daryt. Nes ne vienas jisai priiminėja sprendimus, aplink jį yra daugybė žmonių, kurie taip pat mato, kiek Baltarusijoj (žmonių – red. past.) nepatenkinti šiandienine situacija ir gali apskatinti lyderį pakeisti savo nuostatas.
Bet kartais girdim tokius argumentus, kad mes turėjom Sąjūdį, jo lyderius ir jeigu ne vienas, tai kitas vedė į priekį. Jie tokio lyderio kaip ir neturi. Ar tai nėra problema? Ar ir be lyderio jie gali pasiekt realių rezultatų?
Tai ir stiprybė, ir silpnybė tuo pačiu. Stiprybė ta prasme, kad daug sunkiau tokį amorfišką darinį sustabdyti ir jį įveikti – protestai tęsiasi nepaisant to, kad vienas ar kitas žmogus yra suimtas. Tai yra stiprybė.
Silpnybė – politinis dialogas daug sudėtingesnis. Bet mes matom ryškėjančius kontūrus: yra koordinacinė taryba, yra Latuško ir kiti, kurie vieši Vilniuje, ieško kontaktų su tarptautiniais partneriais. Tų asmenybių atsiranda.
Ko labiausiai trūksta, tai atsakymo iš Lukašenkos pusės, kad jis yra pasirengęs derėtis. Ta linkme ir spaudžia Vakarų valstybės, skatindamos jį atsiverti ir suvokti, kad jis nėra vienvaldis lyderis ir turi taikytis prie naujų aplinkybių.
Dabar pastaruoju metu girdim, kad Baltarusija, nors ir visada ji buvo labai tampriai susijusi su Rusija, bet tas kontaktas dar artimesnis. Baltarusijos ministrai važiuoja į Rusiją, girdi pažadų vienokių ar kitokių, pasisako, kad Rusija gins Baltarusiją. Tai ar mes galim manyt, kad artimiausiu metu mes matysim dar stipresnius saitus?
Rusija labai aiškiai siunčia signalą, kad palaiko Lukašenką ir tikisi išnaudot dabartines aplinkybes sau palankia linkme, o pirmiausiai, tai gilinant dviejų valstybių integraciją. Apie tą sąjunginės valstybės modelį mes kalbam jau seniai, pastaruoju metu tarsi derybos strigo, bet dabar, kai Lukašenka yra nusilpęs, Rusija neabejotinai išnaudos situaciją ir paskatins Baltarusiją priimti sprendimus, kurie dar labiau suartins valstybes. Tai galėtų būti mokesčių sistemos kūrimas, gal ekonominė integracija, bet aišku, kad Rusija tuo pasinaudos.
Kaip jūs manot, keik realu, kad Rusija iš tiesų ateitų į Baltarusiją? Kalbėjom apie karinę grėsmę, iš pradžių aukščiausia karinė parengtis, paskui – aukščiausia kovinė parengtis ir Rusija, kad mes gelbėsim ir ateisim? Ar dar tikėtina, kad Rusija įves savo kariuomenę į Baltarusiją?
Toks scenarijus neatmestinas. Kol kas nėra nuolatinių Rusijos bazių, bet toks scenarijus yra galimas, jeigu bus matoma iš Rusijos perspektyvų ne tik ekonominės integracijos gilinimui, bet ir karinio bendradarbiavimo gilinimui. Jis taip pat, neturėkim iliuzijų, ir taip glaudus – saugumo tarnybos dirba ranka rankon, tai nebūtų kažkas labai nauja.
Be abejo, nei Vakarams, nei Baltijos šalims nebūtų naudinga, jeigu Rusijos karinės pajėgos dar labiau priartėtų prie NATO valstybių sienų.
Nemažai politikos ekspertų tikina, kad visgi Lukašenka išlaikys savo valdžią. Kaip jūs manot, jūsų scenarijus, kaip tai bus artimiausiu metu?
Išties ekspertai mano, kad Lukašenka turėtų išlikti valdžioje, bet jis bus be galo susilpnėjęs. Tai jeigu jis ir liks faktiniu valstybės vadovu, mes kalbėsim ir apie augančią Rusijos įtaką, ir apie spaudimą, kurį jam ir toliau neabejotinai tęs pilietinė visuomenė. Nes protestai yra vienas reiškinys, o politinių pokyčių noras – šiek tiek kitas dalykas, kuris gali užsitęsti metus ir dvejus metus. Tai bet kuriuo atveju Lukašenka bus gerokai nusilpęs lyderis.
Dėkui už pokalbį.
