Apie tai TV3 žinių „Dienos komentare“ su žurnalistu Vladimiru Laučiumi kalbėjosi politologas Linas Kojala.
Vakcinavimo tempais Europos Sąjunga atsilieka ne tik nuo Jungtinių Valstijų, ne tik nuo Izraelio, bet ir nuo Britanijos, net nuo Serbijos. Taip pat kovos su pandemija frontuose atsilieka ir nuo Australijos, Naujosios Zelandijos. Sakykite, kaip jūs manote, kodėl Europos Sąjunga vakarų pasaulyje tapo tokia atsilikėlė?
Europos Sąjungos lyderiai ir patys pripažįsta, kad rezultatai tikrai nėra tokie, kokių norėtųsi ir tą turbūt sąlygoja kelios priežastys. Visų pirma, Europos Sąjungos kompetencijos sveikatos apsaugos politikoje buvo gana ribotos, tai nacionalinių valstybių klausimas ir akivaizdu, kad jas įgyti per trumpą laiką yra pakankamai sudėtinga.
Galbūt svarbu pabrėžti ir tai, kad Emmanuelis Macronas, kiti lyderiai kalba, kad galbūt šiek tiek pritrūko, ypatingai praeitais metais, ambicijos, kalbant apie vakciną. Ambiciją pademonstravo amerikiečiai, tikėdami, kad iš tikrųjų vakcina gali atsirasti per kelis mėnesius. Europiečiai buvo atsargesni ir jau žinant šiandienos rezultatus, turbūt turime pripažinti, kad tas atsargumas šiuo atveju nepasiteisino. Įtampa tarp Europos Sąjungos ir nacionalinių valstybių ji ko gero tam tikra prasme išliks.
Europos Parlamento narys Andrius Kubilius neseniai sakė, kad jo žiniomis „Pfizer“ vakciną pirkęs Izraelis mokėjo gerokai daugiau nei už ją mokėjo Europos Sąjunga, todėl įsigijo jos daugiau ir paprasčiau. Taip pat galbūt šiai įmonei buvo atskleidžiami duomenys apie vakcinuotus žmones Izraelyje, Europos Sąjunga to nedarė. Kodėl negalima buvo, turint milijardus eurų atsigavimo fondams, nusipirkti brangiau „Pfizer“ vakcinos, jūsų manymu? Ir kodėl tie duomenys tokie svarbūs, kai kalbame apie žmonių gyvybes? Ar tikrai tie žmonės būtų nesutikę suteikti savo duomenų, jūsų manymu?
Vėlgi, tai yra ypatinga situacija ir, kaip jau ir minėta, Europos Sąjunga nėra turėjusi panašių derybų patirties, yra deramasi dėl laisvos prekybos ir panašių susitarimų, bet ne dėl vakcinų įsigijimo. Turbūt tas faktas, kad tai daroma vieningai, savaime turėtų būti pozityvus, nes jis užtikrina, kad bent jau vidaus konkurencija tarp Europos Sąjungos šalių nevyksta. O mes tai ypatingai matėme praėjusiais metais, pavasarį, kuomet ir sienos buvo blokuojamos medicininių prekių judėjimui tarp Europos Sąjungos valstybių ir tuo tikrai džiaugtis nereikėjo.
Bet vėlgi, derėtis dėl ekonominių dalykų ir derėtis dėl vakcinų yra du labai skirtingi dalykai, todėl tie rezultatai turbūt ir nėra tokie, kokių norėtųsi, nes patys derybų principai turėjo būti šiek tiek skirtingi, lyginant su ankstesne Europos Sąjungos patirtimi.
Politinė atsakomybė svarbi ne tik todėl, kad aiškintumės, kas čia kaltas, bet ir kalbant apie ateitį. Gali būti ir nauja pandemija, koks nors ugnikalnio išsiveržimas, gali nukristi asteroidas. Ir kas tada bus? Jungtinės Valstijos, Britanija bandys efektyviai spręsti problemas, gelbėti savo šalis, o Europos Sąjunga ką padarys? Išreikš susirūpinimą būdama tokia nepasirengusi, kokia buvo prieš šią pandemiją?
Geras klausimas, jis svarstomas įvairiuose kontekstuose. Turėjome idėjų ir pasiūlymų, kad, pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovas turėtų būti renkamas piliečių tiesiogiai, tokiu būdu sukuriant tą tiesioginę piliečių galimybę spręsti dėl politinių lyderių, nepaliekant to tik vidinėms Europos Sąjungos politinio elito deryboms.
Ar pandemija galėtų paskatinti tokių žingsnių praktinį įgyvendinimą – sunku pasakyti. Aš turbūt nebūčiau linkęs teigti, kad būtinai ši krizė sąlygos Europos Sąjungos integracijos gilinimą. Galbūt tai netaps priežastimi keisti Europos Sąjungos veidą, ypatingai žinant, kad ne visose srityse Europos Sąjunga ir gali būti efektyvi.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
