Prašymas, kad prezidentas G. Nausėda atkreiptų dėmesį į valdančiųjų veiksmus ir įsileistų gyventojus pasikalbėti į prezidentūrą, regis, jau tapo dažno protesto simboliu.
Spalio pabaigoje homoseksualią dukrą auginanti mama Rasa Račienė turėjo galimybę šalies vadovui išdėstyti LGBT bendruomenei kylančias problemas sėdėdama su juo prie vieno stalo, o praėjusią savaitę – keturios mamos, nusprendusios basomis kojomis dėl galimybių paso taikymo vaikams protestuoti prie prezidentūros pastato, vyriausiosios G. Nausėdos patarėjos Irenos Segalovičienės buvo pakviestos argumentus pateikti prezidento komandai.
Patarėjos gesto pro akis nepraleido ir šeštadienį sostinėje vykusio protesto prieš operacijų vadovo patvirtintas COVID-19 pandemijos valdymo priemones organizatoriai. Viešai išplatintame kvietime jie prašė, kad „prezidentas atkreiptų dėmesį ne tik į LGBT merginos mamą, bet ir į daugumos Lietuvos žmonių pažeidžiamas konstitucines teises“, o protesto metu jie prezidentūros atstovams įteikė ir raštišką kriepimąsi.
Naujienų portalo tv3.lt kalbinti politologai neabejoja – vis dažniau reaguodama į protestuotojų veiksmus prezidentūra nori pasiųsti signalą žmonėms, kad į jų dėstomą poziciją bus atsižvelgta, tačiau tai daro selektyviai ir taip signalą diskredituoja.
Kodėl Raskevičiui užvertos prezidentūros durys?
Prezidentūros durys atvertos ne visiems. Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius ne kartą kvietė G. Nausėdą aptarti Partnerystės įstatymo, tačiau į juos nebuvo sureaguota.
Spalio 28 dieną, neslėpdamas nusivylimo, kad „prezidentas neturi laiko ir noro susitikti su Seimo nariu, kuris buvo išrinktas, kad Lietuvoje būtų priimtas Partnerystės įstatymas“, savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašė: „Turiu didelį įtarimą, kad prezidentas tiesiog patologiškai vengia atsidurti vienoje patalpoje su homoseksualiu politiku.
Tikriausiai ne todėl, kad bijotų „užsikrėsti“, bet todėl, kad yra galvojama apie populiarumo reitingus ir antrąją kadenciją. Tačiau yra viena maža smulkmena. Padėjęs ranką ant mūsų šalies Konstitucijos, Prezidentas prisiekė „būti visiems lygiai teisingas“. Prezidentas yra ne tik savo rinkėjų, bet ir visų Lietuvos Respublikos piliečių Prezidentas. Tame tarpe ir LGBT+ žmonių“.
Reaguodamas į R. Račienės pasakojimą, kad G. Nausėda asmeniškai pažįsta homoseksualių žmonių ir su jais yra valgęs picą, kaip kvietimą susitikti, tądien pastarąją jis išsiuntė į prezidentūrą. Tačiau pica buvo nepriimta – ji sugrįžo atgal pas politiką.
Politologė Rima Urbonaitė teigia, kad prezidentūra, atsirinkdama su kuo kalbėsis, o su kuo ne, visuomenei siunčia ne tokius signalus, kurie yra deklaruojami viešai.
„Prezidentūra nori pasiųsti signalą, jog iš tikrųjų bando girdėti, įsiklausyti į žmonių tam tikrus pinamus klausimus, tačiau ji yra labai selektyviai linkusi klausyti ir kalbėtis su vienais, visai nenorėdama išgirsti kitą poziciją atstovaujančių žmonių. Prezidentūra mato poreikį ir norą pasiųsti signalą, kad yra gana atviri, galintys ir gebantys įsiklausyti, tačiau tai darydama tokią žinutę paverčia gana dviprasmiška ir ją diskredituoja. <…> Po kiekvieno tokio epizodo prezidentūrai kyla vis daugiau ir daugiau klausimų“, – dėsto politologė Rima Urbonaitė.
Jai antrina ir politologas Bernaras Ivanovas, sakydamas, kad prezidentūra nenori, kad jų rengiama spektaklį sugadintų kažkas, šiuo atveju, T. V. Raskevičius, su savo idėjomis, kurios galimai ne visai jai priimtinos.
„Iš esmės, tokie įvykiai ir byloja apie mūsų politinės kultūros brandą, apie supratimą to, kaip reikia bendrauti, kaip reikia veikti politikoje. Politikoje reikia veikti ne taip, bet supratimo čia nėra – niekas artimiausiu metu to neišaiškins nei mūsų Seimo nariams, nei prezidentui. Esame, kur esame, o tai stebime su liūdesiu“, – pabrėždamas, kad politikai vis dažniau pamiršo atstovauti šalį, o ne savo įsitikinimus, pasakoja politologas.
Anot ekspertų, verta prisiminti G. Nausėdos reakciją į dar kovą kilusius du skandalus, kurių epicentruose – T. V. Raskevičius ir kunigas Algirdas Toliatas.
Tuomet pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją viešai paraginęs ir kunigas Algirdas Toliatas iššaukė radikalių LGBT teisių gynėjų neapykantos bangą, į kurią sureagavo ir prezidentas, kritikuodamas dvasininką užsipuolusius žmones ir teigdamas, kad Lietuvoje susiformavo viešoji inkvizicija. Visgi, nors paminėjo „viešąją inkviziciją“ prieš A. Toliatą, prezidentas neužsiminė apie kitą dažnai antraštėse ir diskusijose aptariamą figūrą – T. V. Raskevičių. Tuomet visuomenininkai tikino surinkę virš 300 tūkst. parašų, kuriais buvo siekiama pašalinti politiką iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų, Petras Gražulis šiam klausimui parengė rezoliuciją Seime, o pats T. V. Raskevičius sulaukė ne vienos grasinančios žinutės socialiniuose tinkluose.
„Prezidentas labai drąsiai minėdavo Toliato pavardę ir sakydavo, kaip jo adresu yra naudojamas tam tikras agresyvumas ir netgi, psichologinis smurtas, bet niekaip negalėdavo ištarti Raskevičiaus pavardės, nors pastarasis psichologinio smurto sulaukė ne ką mažiau.
Kitaip tariant, prezidentui reikėtų pasidaryti rimtas išvadas, nes jau tie teiginiai „kaip aš esu visiems lygiai teisingas“, nebeįtikina – jie siunčia priešingą žinutę ir čia yra problema. Aš manau, kad prezidentūrai reikėtų labai aiškiai susidėlioti savo pozicijas, nes bežaidžiamas pingpongas nieko nebeįtikina, tik įneša daugiau sumaišties. Jis gali turėti savo pozicijas, nebūtina jų maskuoti – geriau jau daugiau aiškumo nei miglos. Tačiau kol kas daugiau miglos“, – akcentuodama, kad G. Nausėda savo veiksmais dažnu atveju tik sukelia daugiau abejonių ir palieka erdvės savo pasisakymų neigiamos interpretacijoms, pasakoja R. Urbonaitė.
Tiesa, ji pastebi ir paties T. V. Raskevičiaus ne visai korektiškų veiksmų siekiant, kad prezidentas į jį atkreiptų dėmesį: „Pastarasis gana demonstratyviai provokuoja prezidentūrą su visomis picomis ir panašiai. Manau, kad jau čia yra pereita į tą lygmenį, kur dialogas gali vystytis pakankamai sunkiai.
Bet kad prezidentas savo pasisakymais ir savo konkrečiais veiksmais, kai pats asmeniškai susitinka su vienais, bet nesusitinka su kitais, rodo tam tikrą jo poziciją, nors vėliau bandoma sakyti, kad nieko panašaus nėra, kad visus palaiko. To ignoruoti negalime“.
„Nesibaigianti rinkiminė kampanija“
Prezidentūros reakcija į šalyje vykstančias protesto akcija prasidėjo gegužės 15 d. – Vilniaus Vingio parke vykusio „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ metu.
Tuomet nuskambėjo prezidento sveikinimas Šeimos dienos proga, kuriame jis akcentavo, kad būtina teisiškai sureguliuoti tos pačios lyties asmenų partnerystę, tačiau tai atlikti reikia esą nepažeidžiant Konstitucijos. Taip pat jis teigė, jog būtina klausti Lietuvos gyventojų nuomonės svarbiais klausimais, nes jie „nusipelno būti išgirsti ne tik kartą per ketverius metus“. Šią kalbą renginio dalyviai palydėjo ovacijomis, tačiau ekspertai ją kritikavo už nesantaikos kurstymą visuomenėje dėl LGBT ir tradicinės šeimos teisinių galimybių priešpriešos.
Po mėnesio „Šeimos gynimo maršas“ nusikėlė prie Seimo pastato. Birželio 15-17 dienomis protesto dalyviai reikalavo vykdyti dar anksčiau iškeltus jų reikalavimus. Tarp jų – nušalinti kai kuriuos Seimo narius.
Trečiąją dieną protestuotojai, apsilankę prie prezidentūros pastato, sulaukė G. Nausėdos patarėjo Povilo Mačiulio sveikinimo „už aktyvumą“ ir susivienijusią Lietuvą – šis taip pat buvo palydėtas ovacijomis. Kaip ir po G. Nausėdos sveikinimo gegužę, taip ir po šio, pasigirdo įvairių pastabų ir kritikos viešojoje erdvėje. Tačiau P. Mačiulis aiškino, prezidentas su žmonėmis kalbėsis net ir tuomet, kai nuomonės išsiskirs.
Rugsėjo 9 dieną, prieš pat trečiąjį „Šeimos gynimo maršo“ protestą, vykusį sostinės Katedros aikštėje Lietuvos liberalus jaunimas surengė antiprotestą, kurio tikslas išreikšti palaikymą demokratijai ir teisės viršenybei. Akcijoje dalyvavo kelios dešimtys žmonių, atvyko parlamentarai T. V. Raskevičius ir Seimo narys Matas Maldeikis, pasikalbėti su akcijos rengėjais išėjo ir prezidento patarėjas P. Mačiulis. Jis taip pat dėkojo dalyviams už pilietinį aktyvumą, nuomonės reiškimą ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir susirinkant gyvai bei išsakant savo mintis.
Straipsnio pradžioje paminėtos protestuojančios mamos – LGBT teises atstovaujanti R. Račienė ir nesutinkančios su valdančiųjų sprendimu taikyti galimybių pasą vaikams jau ne tik sulaukė patarėjo išėjimo į Daukanto aikštę, bet ir buvo pakviestos į prezidentūrą. Toks gestas sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.
B. Ivanovas pastovias prezidentūros reakcijas į protestus, bet ne į parlamentarų kreipimus vadina „nesibaigiančia rinkimine kampanija“. Jis įžvelgia, kad protestų dalyvių sveikinimais ir tiesioginiais pakvietimais pasikalbėti į prezidentūrą, siekiama „įgelti“ premjerei Ingridai Šimonytei, o ne nuoširdžiai spręsti visuomenės problemas.
„Prezidentūra nori parodyti Šimonytei kažką. Pas juos yra nepasibaigusi rinkiminė kampanija, pas juos yra nepasibaigę asmeninių santykių aiškinimaisi ir mes tai stebime. Tai yra grynų gryniausi asmeniškumai ir nieko bendro su valstybės reikalais neturintys. Valstybinio mąstymo, deja, Lietuvoje, nėra. Žmonės, užimantys postus, ne iki galo suvokdami tų postų reikšmę, ką jie ten veikia, nei galių, nei kompetencijų, nei Konstitucijos išmanymu nepasižymintis. Mūsų politika virto vienų institucijų trolinimu kitų, todėl šia prasme tenka konstatuoti, kad užsižaista su tuo, pernelyg didelis dėmesys tam yra skiriamas, pernelyg daug į tokius reiškinius bedama pirštu.
<…> Patys protestai yra karikatūriniai Lietuvoje. Sakyčiau, kad mes turime reikalą su labai kukliu reiškiniu Lietuvoje, kuris neturi nei ypatingos ateities šiame formate, nei daro įtaką ekonominiam elitui, kuris paprastai reaguoja. O čia reakcija vienintelė į tokius protestus – trolingas ir mes tą matome“, – sako B. Ivanovas, pridurdamas, kad su šia reakcija prezidentūra siekia prisirinkti politinių taškų.
Valdant Grybauskaitei – tvarka, o Nausėdai – tvarkos trūkumas?
Ekspertai pabrėžia, kad buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu nieko tokio chaoso ir nesusikalbėjimo nebuvo. Tam yra dvi priežastys.
Viena jų – aiški pozicija ir disciplina.
„Tuomet buvo viskas aiškiai struktūruota ir mes tikrai nematėme jokio nuolatinio durų varstymo, nes iš anksto būdavo padaromi tam tikri namų darbai. Buvo labai aiškiai sustruktūruota, su kuo bus susitinkama, su kuo – nesutinkama.
D. Grybauskaitės, kaip labai atviros ir itin daug komunikuojančios su skirtingomis grupėmis turbūt mes nematėme, nors reikia pripažinti, kad ten viskas vykdavo už uždarų durų, mažai kas pasiekdavo viešąją erdvę. Bet ten jie viduje turėjo labai griežtą tvarką ir labai aiškias pozicijas“, – nurodo R. Urbonaitė.
B. Ivanovas kalba apie antrąją priežastį – konservatorių užnugarį.
„Jai fiktyviai talkino konservatorių kolektyvas ir ji galėjo tuo naudotis. Aišku, ji nekonfrontavo su niekuo kaip jokio resurso neturintis, dabar esantis prezidentūroje žmogus. Jis tiesiog neturi nieko – jis kaip pirštas. Atsidūręs vienas ar kitas žmogus prezidentūroje pradeda kelti rimtas konstitucines krizes, nes kai prezidentas silpnas, kai neturi užnugario, jis pradeda rinkti taškus kitais būdais nei tą užnugarį“, – teigia jis.
G. Nausėda ir jo komanda, anot ekspertų, privalo įsivesti aiškią tvarką, kaip spręsti problemas, kaip į jas reaguoti, nes tvarkos neturėjimas duoda daug žalos.
„Grybauskaitė veikė ne emocijomis, bet ekspertize. Čia (pas G. Nausėdą – aut. past.) ekspertizės nėra jokios. Yra situacija – reikia sureaguoti. Šiandien reikia su Lukašenka derėtis, vakar nereikėjo. Mes gi matome visus išsisukinėjimus.
Tai tiesiog problema, kai atsitiktinai žmonės atsiduria kai kuriose valdžios institucijose“, – pabrėžia B. Ivanovas.
