Prieš dešimt metų, taip pat po savivaldos rinkimų, kurie tuometinei Socialdemokratų partijai buvo sėkmingi, LSDP stovykloje visu greičiu pradėjo suktis revoliuciniai procesai. Kodėl revoliuciniai?
Todėl, kad LDDP vadovai bet kokia kaina stengėsi į LSDP vadovybę prastumti sau lojalius politikus, kurie netolimoje ateityje įvykdytų LSDP-LDDP jungtuves. Metodai taip pat priminė revoliucinius veiksmus: nuolankūs jungtuvėms socialdemokratų partijos skyriai buvo pergrupuojami taip, kad tik kuo daugiau delegatų nuo jų patektų į birželio mėnesį vyksiantį suvažiavimą. Tam tikslui tokie skyriai sulaukdavo net laikino papildymo iš šalies. Žodžiu, LSDP – LDDP jungtuvių ideologai dirbo su lozungu „Visi į suvažiavimą!“ arba, kitaip tariant, „Visi į frontą!“. Tikslas buvo pasiektas. Revoliucija įvyko. O atskiri suvažiavimo momentai išties ne daug kuo skyrėsi nuo Žiemos Rūmų šturmo. Revoliucijos rezultatus žinome: po kelių metų LSDP-LDDP jungtuvės įvyko. LDDP gavo tai ko siekė. O LSDP? Jungtuvių vėliavnešys Vytenis Andriukaitis iki šiol taip ir lieka be išsvajotų jungtinės partijos pirmininko ir valstybės Prezidento postų. Visai kaip toj dainelėj - „anei dūdos, anei skripkos, anei pyragėlio...“. Dalis nuolankių jungtuvėms LSDP skyrių ir narių, iš LDDP pusės panaudojus tokią pat revoliucinę metodiką kaip ir minėto 1997-ųjų socialdemokratų partijos suvažiavimo metu, buvo nustumti į šoną.
Gal ir netektų prisiminti dešimties metų senumo istorijos, jei ne pastarojo meto įvykiai pačioje Algirdo Brazausko vadovaujamoje partijoje. Ir jei šių įvykių avanscenoje nebūtume pamatę V.Andriukaičio. Tiesa dabar jau su kita misija – ne revoliucionieriaus, o derybininko-prižiūrėtojo.
Taigi, A.Brazausko sutvertame LSDP monolite galima įžvelgti įtrūkimų vos tik pasirodžius pirmiems valdžios praradimo požymiams. Turbūt kitokio rezultato sunku tikėtis, žinant, kad būtent valdžia ir buvo šios partijos rišančioji medžiaga. Trapi mažumos Vyriausybė, po rinkimų prarasta įtaka kai kuriose savivaldybėse, nesutarimai skyriuose – tai kas ir privertė A.Brazauską į karščiausius taškus siųsti V.Andriukaitį. Aktyvioje partinėje politinėje veikloje netekus Juozo Bernatonio, kuris buvo „skaldyk ir valdyk“ metodo neabejotinas meistras, dabar šis metodas bumerangu grįžta pačiai LSDP. Tai ne tik Vilniaus ir Algirdo Paleckio klausimas, apie kurį truputį vėliau, bet ir tokie ramūs gamtos grožio kampeliai kaip Birštonas ir dalis kitų miestų bei rajonų, kuriuose vidine A.Brazausko partijos ramybe ir stabilumu anaiptol nedvelkia.
Natūralu, kad sostinei dėmesys padidintas – čia vykdoma didžioji Lietuvos politika. Tačiau A.Paleckio asmeniui dėmesio neadekvačiai daugoka: susitars-nesusitars, pasirašys-nepasirašys, išmes-neišmes... Tokiom ir panašiom antraštėm mirga centrinių dienraščių puslapiai, pradedamos žinių laidos. Tačiau skirtingai nuo kituose LSDP skyriuose vykstančių nesutarimų, čia, Vilniuje, daug vaidybos, politinių žaidimų žiniasklaidai ir publikai. Paties A.Brazausko ir kitų partijos vadovų pareiškimai kaip reikia elgtis A.Paleckiui, su kuo draugauti, o su kuo – ne, primena 2004 metus, kuomet girdėjome garsias kalbas apie tai, kad su Darbo partija koalicijos nebus niekada, kad nėra norinčių eiti į kalėjimą už Viktoro Uspaskich padarytus darbus ir pan. O dar prisiminus neseną LSDP blefą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų, nesunku įžvelgti, kad ir tariamas Brazausko-Paleckio konfliktas Vilniuje yra taktinis klaidinantis manevras, stengiantis sostinėje, teturint vos daugiau kaip dešimtąją dalį savivaldybės tarybos narių, iškovoti kuo daugiau valdžios ir naudos.
Taigi, kas dar po šiais politiniais viražais slypi? Eskaluojamas konfliktas leidžia pridengti Gedimino Kirkilo Vyriausybės silpnumą ir neprofesionalumą. Nereiktų pamiršti ir artėjančio šios partijos suvažiavimo, kurio programoje nauji vadovų rinkimai. Šiame kontekste, manau, tiesiog privalu atkreipti dėmesį ir į dar vieną momentą. Kažkada A.Paleckis gyrė savo mokytoją A.Brazauską ir gyrėsi esąs geras jo mokinys. Šiandien jau galima patvirtinti, kad tai yra tiesa. Pusantro mėnesio, praėjusio po rinkimų, A.Paleckis demonstruoja puikius konjunktūrinio politiko sugebėjimus, politiko, kuriam svarbiausia valdžia, įtaka, postai bei interesai. O tai jau nieko bendro neturi su tikra socialdemokratija. Bandymai prisidengti kalbomis apie socialdemokratišką principingumą, progresyvinių mokesčių įvedimą ir pan., tik primena A.Brazausko nueitą „socialdemokratinį“ kelią po LSDP-LDDP jungtuvių. Dabartinis A.Paleckio partinis vadovas pradžioje be kita ko taip pat žadėjo progresyvinius mokesčius kol pagaliau konstatavo, kad tai politiškai atgyvenęs dalykas.
Tokie politiniai žaidimai belieka vos ne vienintele A.Brazausko LSDP gelbėjimosi galimybe. Tačiau kartu jie atidengia ir visą šios partijos silpnumą. Neliks valdžios, neliks ir A.Brazausko LSDP. Galbūt Rolandas Paksas ir jo partija yra kaip tik tas atsarginis variantas ateičiai. Kas galėtų šiandien tai paneigti?
Arvydas Akstinavičius yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas