Fiktyvios politinės vestuvės, sužieduotuvės ir politinės meilės trikampiai jau seniai tapo Lietuvos aktualijų tradicija. Vienas kitą prakeikti, išvadinti banditais, išdavikais ir kyšininkais, o paskui vėl lyg niekur nieko kurti naujas bendradarbiavimo schemas, pasirašinėti naujas vedybines sutartis (su špyga kišenėje) – laikoma normaliu dalyku.
Fiktyvios ne tik „katašunio“ vestuvės
Kai kas gal ir nustebo sužinojęs, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT), neapsikentusi vilkinamo laiko ir nevykstančių derybų, oficialiai nutraukė jungimosi su Darbo partija (DP) procesą. Rolandas Paksas sako, kad nemato jokių bendros partijos su Viktoru Uspaskichu perspektyvų. Dar daugiau – neneigia girdėjęs, kad metęs jį, V. Uspaskichas kalbina opozicijoje esančias partijas vienytis į koaliciją ir eliminuoti iš valdžios stipriausius konkurentus – socialdemokratus. Konservatoriai tik neoficialiai užsimena gavę tokių pasiūlymų, o socialdemokratai tikina, kad tai nestebina, nes V. Uspaskicho planuose neva nėra numatyta konstruktyvaus ketverių metų bendro darbo. O be reikalo.
Kalbant apie „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ jungtuves, projekte nuo pat pradžių buvo galima įžvelgti falšo ir blefo elementų bei probleminių aspektų. Jau vien faktas, kad partijos yra vieno lyderio ištikimos svitos, pakankamai abejotinais vertė teiginius, jog visi viską draugiškai pasidalys ir susitars dėl vietų sąraše (ypač koks trečias dešimtukas). Motyvas Darbo partijai, kaip juridiniam asmeniui, išvengti atsakomybės vadinamosios juodosios buhalterijos byloje? Kaip jau ne kartą anksčiau sakiau, vadinamieji leiboristai (satelitinė organizacija) ir taip buvo paruošti. Be to, politinius prokurorų norus teismai padėjo į šalį ir jungtis partijai su niekuo neuždraudė. Taigi, kaip banalioje melodramoje, tinkamiausia čia yra frazė: „Tarp mūsų viskas baigta, nors nieko ir nebuvo.“ Buvo atlikta net fiktyvios DP eutanazijos ir čia pat klonavimo operacija.
Taigi, ne tik mirusios, bet tautos ir neprikėlusios partijos nario „katašunio“ Antano Nedzinsko vestuvės gali būti fiktyvios ir pritraukti visų dėmesį. Žiniasklaida tada buvo „priversta“, o greičiau pati „prisivertė“ gaišti laiką ir resursus, laukdama politinių jaunikių (nuotakų lyg ir nebuvo) ir pabrolių bei pamergių komentarų. Tiesa yra ir ta, kad politiniai sanguliavimai,meilės priesaikos bei kraujomaišos nėra nei DP, nei TT monopolija.
Nė kiek nestebina žinia, kad V. Uspaskichas kalbina į koaliciją jungtis konservatorius, kurie jau yra meiliai politiškai glaustęsi su ta pačia Lietuvos socialdemokratų partija, o dabar jos lyderį Algirdą Butkevičių vadina išdaviku.
Naujiena, kad „vieninteliai Tėvynės sargai“ galėtų draugauti ir su DP? Gal kam gaila, gal kam džiugu, bet tikrai ne.
Dar 2009 metų spalį tuometinė „Permainų koalicija“ – visų rūšių ir orientacijų liberalai bei TS-LKD – raštu kreipėsi į V. Uspaskichą ir prašė paramos. Nors formalus susitarimas neįvyko (programiniai DP pasiūlymai labiau priminė pasityčiojimą), kai kuriais strateginiais klausimais koalicija V. Uspaskicho ir jo draugų paramos sulaukė. Juk tik šios partijos „nuopelnas“, kad Visagino atominės elektrinės projektą lydintys įstatymai buvo palaiminti. Ta proga įdomu būtų paklausti, kas, Andriaus Kubiliaus nuomone, yra didesnis Tėvynės išdavikas – Algirdas Butkevičius ar Viktoras Uspaskichas, palaikęs taikaus atominio šedevro idėją? Ir kur dabar, tiesą sakant, dėti tą rinkėjų kontingentą, kuris referendume balsavo prieš atominę energetiką, o gal prieš buvusio energetikos ministro Arvydo Sekmoko tauškalus?
Konservatorių tapatybė
Įžymybių vestuvės, skyrybos, gimdymai ir abortai visada traukia žioplių dėmesį kur kas labiau negu kokie nors nuobodūs niekučiai – biudžetai, energetikos, mokesčiai. O jau kai amžinai vienas kitą prakeikę politiniai sutuoktiniai uždaruose miegamuosiuose imasi žaisti antrankiais ir botagėliais, pažadėdami keliolikos sekundžių pikantiškumo, daugelis užgniaužia kvapą.
Daugelis, bet ne visi. Man, pavyzdžiui, po vakarykščio konservatorių suvažiavimo, kuriame partija nesėkmingai ieškojo savo tapatybės, įdomu, ar TS-LKD sutiktų eiti į koaliciją su DP vien už pažadą paremti (ne pirmą kartą) Visagino atominės elektrinės projektą ir ar tam pritartų prezidentė Dalia Grybauskaitė? Tai bent jau parodytų, kiek ir kas tiki arba netiki paties projekto realumu bei prasme. Ir paaiškintų, kiek kainuoja išdaviko ar valstybininko etiketė. Kuris būtų didesnis išdavikas – A. Butkevičius ar V. Uspaskichas?
Nieko aiškaus į tai, žinoma, neišgirsime. Viskas primena serialą, kuriame jau nežinia kiek kartų pasikeitė aktoriai, kartojasi siužetinės linijos, o meiles, skyrybas, abortus, atminties praradimus ir atgavimus patyrė visi personažai. Sekmadienį praūžęs konservatorių suvažiavimas – iš tos pačios operos. Jame Vytauto Landsbergio štabas, kaip plevėsa studentas, stengėsi staigiai parašyti diplominį darbą iš vienintelio šaltinio – tarkime, kad iš Biblijos, bet tai naujiena tik tai dienai. Nereikėjo leisti partijai tiek laiko sėkmingai nomenklatūrėti.
Rezultatas banalus – niekas nieko kol kas konservatorių partijoje nebenuginčys, nes vienas kalba apie atominę elektrinę, o kitas apie teisingumą. Vienas šneka apie biudžetą, kitas apie degtinės reklamą internete. Vienas apie akėčias, o kitam svarbiau vežėčios. Deja, abiejų vežėčios senos. Didžiausia opozicinė partija, mano asmenine nuomone, turėtų pagalvoti apie trečiąjį variantą. Apie lyderį, kuriam violetinė spalva netrukdytų atominei temai, šeimos vertybės neprieštarautų progresiniams (tiesiog solidariemss) mokesčiams. Deja, kol kas opozicinėje didžiausioje partijoje toks pat chaosas, kaip ir nacionalinėje energetikoje. Valstybėje „naktinių reformų“ psichozę pakeitė stagnatoriškas, neaiškios krypties transas, kurį praskaidrina politinės vestuvės ir skyrybos.
