Vos tik Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pradėjo purtyti Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM), du Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) šulai pasiuntė nuliūdusiam A.Čaplikui skirtingus signalus. Seimo pirmininkė Irena Degutienė radijo laidoje labai jau primygtinai neatmetė galimybės, kad ministras trauksis, o premjeras paragino neskubėti. Liberalcentristas ir neskubėjo, bet užtruko neilgai.
Lygiai toks pat atsitiktinis (?) signalų arba dažnių nesutapimas fiksuotas ir po antrojo STT seklių vizito į SAM. I.Degutienė viešai samprotavo apie A.Čapliko atsistatydinimą ir atsakomybę, o premjeras pavymui riktelėjo, kad šis neskubėtų. Šįkart - vėlu. A.Čaplikas savo pasitraukimą argumentavo didžiausios koalicijos partnerių partijos vadovų nesutarimais, o ne antrąja krata ir paskelbė urbi et orbi, jog atsistatydina aukodamasis dėl koalicijos šviesios ateities. Premjeras darsyk prašė likti, o A.Čaplikas, kurio išskirtinis lankstumas visada buvo ir yra pagrindinis visiems žinomas politinis jo bruožas, ūmai pasiskelbė esąs principingas bei neperkalbamas.
Ne pirmas kartas
Teiginių apie tai, kad A.Kubiliaus vietoje dalis partijos narių, o gal net ir pats jos patriarchas profesorius Vytautas Landsbergis, norėtų matyti I.Degutienę, viešojoje erdvėje apstu buvo seniai. Net tada, kai partija buvo opozicijoje ar "pusiau pozicijoje", t. y. - draugiškai ramstė Gedimino Kirkilo Vyriausybę.
Kai "geroji fėja" pakeitė Seimo pirmininko poste "piktąjį Pinokį" Arūną Valinską, kalbos vėl atsinaujino. Žinoma, didelė dalis jų buvo ne kas kita, kaip politinių oponentų noras matyti TS-LKD skilimą, tačiau pastarieji įvykiai duoda tokiems spėjimams naują ir gana realų pagrindą.
Be anksčiau aprašytos A.Čapliko pasitraukimo istorijos, galima priminti ir dar kai ką. Prieš porą savaičių I.Degutienė viešai pareikalavo, kad ministras pirmininkas pašalintų Vyriausybės kanclerį Deividą Matulionį. Tiesa, ne iš kanclerio pareigų, o tik iš darbo grupės, kuri turėjo nagrinėti žemės ūkio objektų poveikį aplinkai, nes šis esą nelabai sugeba nešališkai tai grupei vadovauti. Nežinau, kaip ten yra su tuo vadovavimu, bet viešas nepasitikėjimas D.Matulioniu, kaip asmeniu, yra šioks toks antausis A.Kubiliui. Juk pastarasis šį Užsienio reikalų ministerijos nomenklatūros augintinį į kanclerius pasiėmė ne dėl politinių nuopelnų konservatorių partijai, o dėl tų pačių, mažai kam žinomų priežasčių, kaip ir Vygaudą Ušacką.
Aritmetika
Ekonominė krizė ir Vyriausybės politika A.Kubiliaus, kuris ir taip niekad nebuvo laikomas charizmatišku lyderiu, reitingus nuskandino galutinai, o I.Degutienė nominaliai labai svarbiame poste kalasi sau dvasingos ir jautrios tautos mamytės įvaizdį. Tiesa, jos aukšti reitingai absurdiškai nesutampa su jos vadovaujamos institucijos bendru nepopuliarumu, bet čia jau kreivos šalies rinkėjų pasaulėžiūros ir sociologų darbo keistenybės.
Yra dar ir aritmetika. Iš viso Vyriausybėje 14 ministrų, o pasikeitus pusei iš jų Vyriausybė privalėtų tikrintis pasitikėjimą. A.Kubiliaus vadovaujamoje Vyriausybėje pasikeitė jau keturi ministrai. Kažkas netrukus pakeis A.Čapliką, tad ar daug bereikia nulėkusių galvų iki lemtingojo "pasitikrinimo"?
Vieningi iki skilimo
Kol kas, po eilinio akibrokšto, partijos lyderių takoskyras visi puola neigti ir tikinti, jog tai paprasčiausias demokratijos partijoje įrodymas. Ir čia pat I.Degutienė žengia dar vieną žingsnį - viešai prabyla, kad galima mąstyti ir apie mažumos koalicinę Vyriausybę.
Toks scenarijus, žvelgiant į krikščionimis dabar besivadinančios frakcijos trajektorijas ir liberalcentristų byrėjimą - tikėtinas. Jį juo labiau stiprina valstybės vadovės Dalios Grybauskaitės noras pačiai stumdyti Vyriausybės figūras. Tikėtina, kad tai jau greitai gali sukelti naujos įtampos ir "kadrinių klausimų" kabineto sudėtyje, nes Vyriausybė ir Seimas nenusileis amžinai. Net ir naujasis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, ligi tol pirmininkaudavęs Seimo Užsienio reikalų komitete ir "demokratiškai" neduodavęs žodžio kai kuriems partijos kolegoms, neketina atšaukti iš diplomatinės tarnybos garsiojo "valstybininkų" pulkininko Dainiaus Dabašinsko. O juk tai buvo viena iš jo pirmtako nuspyrimo į šalį priežasčių. Kalbėti apie vieningą visos TS-LKD vadovybės ir prezidentūros požiūrį į užsienio politiką išvis yra juokinga, nors ir čia dar stengiamasi kalbėti tik apie "nuomonių skirtumus".
Dera priminti, kad Gedimino Vagnoriaus antrojo premjeravimo laikais, kada taip pat slėgė ūkio nuosmukis bei įtampą kėlė santykiai su prezidentūra, parodomosios vienybės netrūko iki pat skilimo. Pastarasis išdraskė partiją į kelias dalis ir išstūmė į opoziciją kelioms kadencijoms.
Šventa vieta tuščia nebūna, tad į areną, stumiama prezidentūros, išsirideno liūdnai pagarsėjusi "naujoji politika". Šiuo metu, jei tarp prezidentūros ir Seimo susiklostytų tokia pati situacija, būtų idealus laikas išsiperėti prezidentinės partijos naujagimiui. Sąskaitų ir nedarbo žirklės, D.Grybauskaitės reitingai, jos veiklos stilius ir nuolatinis, iš visų galų nuolat aidintis bei pačių parlamentarų skandalais pagardinamas kriokimas apie "Seimo blogį" ir demokratijos neįgalumą - ar ne idealus fonas?
