„Facebooku“ naudojasi Oksana Pikul-Jasaitienė ir Kim Kardashian. Dalia Grybauskaitė, Vladimiras Putinas ir Barackas Obama. Savo paskyras socialiniame tinkle turi Lietuvos Seimas, Vyriausybė, Europos Parlamentas, Jungtinių Tautų Organizacija, NATO ir daugelis kitų.
Politikai atveria širdį
Ko gi siekia politikai, įsiliedami į „Facebooko“ bendruomenę? Atrodo, kad... iš tikro susirasti draugų.
Briuselyje, Europos Parlamente, praeitą savaitę vykusiame seminare „Facebook“ specialistė politikos ir vyriausybių klausimais Elizabeth Linder sakė: „Pastaruoju metu politikai „Facebooke“ vis dažniau renkasi asmenišką, į žmones orientuotą strategiją, o ne vykdo formalią viešųjų ryšių kampaniją. Tik pradėję naudotis „Facebooku“ politikai ir vyriausybių pareigūnai jį vertino kaip statišką platformą spaudos pranešimams ir kitai informacijai skelbti, nesitikint jokio atsako. Dabar girdime daug daugiau autentiškų ir nuoširdžių balsų. Žinoma, dar ne visi politikai supranta, kad „Facebooko“ auditorija nori būtent tokio bendravimo, bet tai ryškiausia kryptis, kurią šiuo metu galiu išskirti.“
„Yra daug atvejų, kai toks nuoširdumas pasiteisina. Tarkim, visi suprantame, kad valstybinių institucijų „Facebook“ paskyros nėra prižiūrimos 24 valandas per parą. Bet anksčiau puslapių administratoriai tiesiog gėdijosi tai pripažinti! Dabar aiškiai matyti, nuo kada iki kada administratoriai atnaujina paskyras, kada palieka komentarus. Kelintą valandą jie baigia darbą biure ar, tarkim, kada kolektyvas išeina atostogų. Puslapių administratoriai tiesiog pasako žmonėms tokius dalykus – kad jie žinotų ir suprastų, kaip iš vidaus atrodo politikos virtuvė ir komunikacija“, – tęsė E. Linder.
„Facebook“ atstovė pateikė pavyzdžių, kai politikai savo „Facebooko“ draugams atskleidžia ir itin asmeniškų detalių: „Vienam išrinktam pareigūnui pavogė telefoną ir jis paskelbė maždaug tokią žinutę: „Taigi, jūsų žiniai, pavogė mano telefoną. Pranešiu jums, kai turėsiu naują – o kol prašau, geriau susisiekite su manimi „Facebooke“, nei skambindami“.
Politikai jaučiasi vis patogiau, būdami ne tik oficialiais pareigūnais, bet ir tiesiog paprastais žmonėmis internete. Hermanas van Rompuy (Europos Vadovų Tarybos prezidentas, – aut past.) savo „Facebook“ paskyroje neseniai paskelbė haiku – pasirodo, jis be viso kito yra dar ir poetas bei rašytojas. NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas savo paskyroje pranešė sulaukęs anūko ir kokį pasididžiavimą jis jautė tą akimirką.
Atsiranda vis daugiau balanso tarp to, kas labai oficialu ir to, kas labai žmogiška, autentiška ir asmeniška. Esu tikra, kad būtent tokia „strategija“ „Facebooke“veikia geriausiai.“
Ar nuoširdumo tikrai reikia?
Tuo tarpu Europos Parlamento narė iš Švedijos Amelia Andersdotter abejojo „Facebooko“ efektyvumu: „Paskutinių ataskaitų duomenimis, Europos piliečiai niekada nepasitikėjo Europos institucijomis ir pačia Europos Sąjunga mažiau, kaip dabar. Turime tikrą pasitikėjimo ir patikimumo krizę, nors komunikacijos ir informavimo priemonės – geresnės nei bet kada iki šiol.
Politikai gali kurti žymiai asmeniškesnį ryšį su kaip niekada didelėmis piliečių grupėmis, bet atrodo, kad žmonėms to nepakanka ir jie nepasitiki Europos ateitimi.
Okay, H. Van Rompuy moka rašyti haiku – puiku, aš vertinu, kad jis meniškos prigimties vyrukas. Bet koks jo planas dėl Europos, koks jo esminis planas ateičiai?
Haiku ir kitos asmeninės istorijos galbūt kaip tik ir yra tai, dėl ko politikai nebeatrodo tokie reikšmingi? Juk turi būti priežastis, kodėl jauni žmonės, kurie turi balsavimo teisę (nuo 18-os iki 30-ies metų) ir yra patys aktyviausi „Facebooko“ naudotojai, vis labiau atmeta politinę demokratinio atstovavimo sistemą. Tai tampa rimta problema. Politiniame informavime ryškėja kokybės trūkumas. Politinės problemos tarsi depolitizuojamos ir pateikiamos kasdieniame kontekste – trūksta vizijų ir pranešimų, kas iš tiesų vyksta politikos arenoje.“
Tikroji draugų nauda
Žinomas posakis skelbia, kad geriau turėti šimtą draugų, negu šimtą litų. Liaudies išmintis neklysta: politikams išties apsimoka turėti būrį draugų – kad ir virtualių.
Tai patvirtina ir E. Linder pateikta statistika: „Jau gauname pirmuosius duomenis, kokią įtaką internetas daro realiam gyvenimui. Pastarųjų rinkimų JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje analizė pateikė labai įdomių rezultatų.
Taigi, rezultatai parodė, kad žmonės yra 57 procentais labiau linkę atiduoti savo balsą kandidatui, su kuriuo yra susiję „Facebooke“ ar kitame socialiniame tinkle. Rinkimų Naujojoje Zelandijoje studija taip pat patvirtino pridėtinę „Fecebooko“ draugų vertę: 1000 internetinių draugų atitiko 1,4 proc. daugiau realių balsų.
„Facebookas“ yra trečia dažniausiai naudojama funkcija išmaniuosiuose telefonuose, po skambučių ir SMS žinučių. O jaunimas savo mobiliaisiais telefonais naudojasi ypač intensyviai – išmaniųjų telefonų savininkai savo įrenginius pasitikrina vidutiniškai 150 kartų per dieną. Dauguma jų savo telefoną ryte patikrina jau per pirmąsias 15 min. nuo tada, kai atsibunda.
Taigi, klausimas Europos politikams – kaip jie sugebės tinkamai pasinaudoti socialiniais tinklais, „Facebooku“, „Instagrama“, „Twitteriu“ ir kt, kad artėjant 2014-ųjų metų rinkimams internete pritrauktų kuo daugiau realių rinkėjų?“
