Pastaruoju metu yra buvę atvejų, kai nepakankamai įsigilinę į kito verslo subjekto atsiųstame dokumente išdėstytas sąlygas, jų nesupratę ar tiesiog nepastebėję visų, Lietuvos įmonių atsakingi asmenys asmenys parengia atsakymą ar pradeda dalykinį susirašinėjimą, po kurio paaiškėja, kad turima teisėtai prisiimtų įsipareigojimų, nors jų nenorėta ir nesiekta prisiimti.
Kyla visiškai suprantamas nepasitenkinimas, kuris dar sustiprėja paaiškėjus, kad apsigavus patiems jokio nusikaltimo nepadaryta ir teisėsaugos institucijos negali niekuo padėti.
Aukščiau minėto straipsnio kontekste nėra jokio teisinio pagrindo kalbėti apie „apgaulės schemas“ ar sukčiavimą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, darantis turto užvaldymą nusikalstamu, yra apgaulės naudojimas, t. y. sąmoningas turto savininko apgaudinėjimas, meluojant, nutylint ar iškraipant esmines aplinkybes bei faktus, pranešant neteisingus duomenis, klastojant dokumentus ir pan.
Tai, kad neatkreipta dėmesio į „mažomis raidelėmis“, mažiau pastebimoje dokumento vietoje parašytas sąlygas, jos nesuprastos ar neteisingai interpretuotos dėl užsienio kalbos žinių stokos, galėtų būti laikoma darbuotojo kruopštumo ar kompetencijos stoka, tačiau jokiu būdu nereiškia, kad susidurta su sukčiavimu.
Tam tikras gudravimas prekių ir paslaugų pasiūlos, sandorių sudarymo procesuose yra įprasta ir normali praktika visame pasaulyje. Nežinantiems elementarių verslo praktikos dėsnių paprastai telieka kaltinti tik save pačius.
Tai, kas išdėstyta, nereiškia, kad sutartiniuose santykiuose versle nepasitaiko tikrų sukčiavimų ir apgavysčių atvejų. Tais atvejais, kai kilę turtiniai ginčai atitinka nusikalstamos veikos požymius, teisėsaugos institucijos imasi visų įmanomų priemonių gindamos nukentėjusios šalies interesus.
