Patekusieji į sovietų represinių struktūrų rankas turėjo mažai galimybių išsigelbėti. Dažniausiai, po trumpo teismo, žmonės buvo nuteisiami mirties bausme arba išsiųsti ilgiems metams į Sovietų Sąjungos gilumą. Be to, buvo vykdoma aktyvi mobilizicija į Raudonosios armijos gretas, nes vis dar vyko karas. Žmonės, nenorėdami susitaikyti su nauja sovietine okupacija, bijodami persekiojimų arba nenorėdami tarnauti sovietinėje armijoje, ėmė burtis į antisovietinę rezistenciją.
Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos partizanai veikė dideliais būriais. Pagrindinis partizaninio judėjimo tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atstatymas. Tuo metu juos rėmė ir didelė antisovietiškai nusiteikusi visuomenės dalis. Siekdama, kad padėtis šalyje taptų stabili, ir norėdama užtikrinti savo kariuomenės užnugarį, sovietinė valdžia 1945 m. pradžioje išleido potvarkį, leidusį partizanams legalizuotis.
Dalis kovotojų tuo pasinaudojo, ir grįžo į namus, tačiau tuo pačiu metu nemažai lietuvių įsijungė į antisovietinį pasipriešinimą. Pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas leido sovietinei valdžiai sukoncentruoti dėmesį į padėtį Lietuvoje: buvo sustiprinti vietos liaudies gynėjų (stribų) būriai, ypač aktyviai ėmė veikti SSRS vidaus reikalų kariuomenės daliniai. Tai privertė partizanus veikti apdairiau - dideli būriai susiskaldė į mažesnius. Taip pat žengti žingsniai, apjungiant visą partizaninį judėjimą bei suformuojant vieningą vadovybę. Ilgainiui Lietuvos teritorija buvo suskirstyta į partizanų apygardas, o jos, savo ruožtu, suskirstytos į mažesnius vienetus - rinktines. 1949 m. – 1950 m. Lietuvoje veikė 9 apygardos.
Gyvenimas sunkiomis sąlygomis, retėjančios gretos, išdavystės, vis didėjantis suvokimas, kad pagalba iš Vakarų neateis, lėmė, kad ilgainiui partizanimis judėjimas pradėjo silpti. 1953 m. sovietams praktiškai pavyko užgniaužti pasipriešinimą, tačiau pavienėse grupėse arba net po vieną kovotoją antisovietinis pasipriešinimas kai kur truko iki XX a. septintojo dešimtmečio vidurio. 1965 m., kovo 7 d., sovietų saugumo pajėgų operacijos metu žuvo paskutinis Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis – Siaubūnas.
Pokarinis partizaninis judėjimas buvo nepaprastai reikšmingas, įrodant pasauliui, kad 1940 m. Lietuvos okupacija buvo neteisėta, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. Liaudies seimo „prašymas“ priimti Lietuvą į SSRS neatspindėjo visuomenės norų.
Pokario kovose žuvo apie 36 tūkst. žmonių, tačiau jų netektis nebuvo beprasmė - ji parodė pavyzdį ateities kovoms už Lietuvos nepriklausomybę.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
