Iš sekso vergijos gniaužtų išsilaisvinusių moterų skriaudikai retai sulaukia griežtų bausmių. Tai atspindi valstybės požiūrį į prekybą žmonėmis, rašo „Lietuvos žinios“.
Į prostituciją savo noru arba prievarta įtraukiamų moterų likimo scenarijus įprastas - įkalinimas, nuolatinė kontrolė, fizinės bausmės. Dažniausiai dėl išsilavinimo stokos ir iš namų genančio skurdo galimybe užsidirbti susigundančios merginos pinigus mato kaip savo ausis. Net išsivadavus iš fizinio išnaudojimo ir dvasinio pažeminimo kasdienybės nėra lengva grįžti į įstatymo raidės pasaulį - laukia daug išbandymų.
"Iš pradžių nenorėjau jokių tyrimų ir teismų. Atrodė, geriausia tiesiog viską pamiršti. Vėl viską mesti buvau pasirengusi po pirmojo teismo, kai pamačiau, kad iš aukos beveik tapau kaltinamąja, - LŽ pasakojo Viktorija (tikras vardas pakeistas, redakcijai žinomas - aut.), kuri dar būdama nepilnametė perėjo prievartinės prostitucijos pragarą. - Dauguma mano skriaudėjų vaikšto laisvėje. Jie išvengė bausmės, todėl saugi nesijaučiu ir dabar, nors, atrodytų, praėjo nemažai laiko - keleri metai."
Tačiau Viktorijos istorijoje tam tikru požiūriu esama sėkmės. Jauna mergina, kad ir laikinai su likimo draugėmis gyvena prieglaudoje, turi darbą, ateityje užsibrėžusi baigti mokyklą ir ypač daug dėmesio skiria augančiam vaikeliui. "Pykčio ir nuoskaudos buvo labai daug. Bandžiau jį išlieti rašydama siaubo romaną, bet teko padėti į šalį. Sakoma, laikas užgydo žaizdas. Mano atveju - vaikas. Dabar viskas sukasi apie jį", - teigė pašnekovė.
Ankstyvas vakarėlis baigėsi įkalinimu
O štai juodoji Viktorijos istorijos dalis, išblukinus detales, kurių LŽ neatskleidžia vien dėl merginos saugumo, galėtų tikti daugeliui vis jaunėjančių Lietuvos prostitucijos aukų. "Su keliais pažįstamais linksminausi man nematytoje kompanijoje kitame mieste. Vienas žmogus pasisiūlė mane ir draugę parvežti namo. Prieš tai užsukome į jo butą. Nuo to laiko namų nebemačiau keletą mėnesių", - sakė ji.
Pasiteiravus, kaip apskritai pateko į tokią kompaniją, kokia aplinka namie, kokie santykiai su tėvais, merginos veidas apsiniaukia. "Nenoriu apie tai kalbėti", - tramdė ašaras nė pagrindinės mokyklos kurso nebaigusi nepilnametė, jau pati esanti mama. "Dabar viskas geriau. Ateis laikas ir taps visai gerai", - įsiterpė į pokalbį tokias merginas globojančių Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Ona Gustienė.
Advokatas Domantas Skebas atkreipė dėmesį, kad tai aukas dažnai vienijantis tipažas: "Sąvadautojai visada taiko į tokias merginas:
neturtingas, menkai išsilavinusias, iš asocialių ar bent jau nestabilių, konfliktinių šeimų arba vaikų namų. Jas lengviau prikalbinti vartoti alkoholį, kitokius kvaišalus, o paskui ir įkalbėti "susitvarkyti gyvenimą". Dauguma patikėjusiųjų tokiais paslaugiais geradariais patenka į bėdą."
Paverčia staklėmis
LŽ kalbintų merginų, centro darbuotojų papasakotos istorijos byloja, kad net savanorės prostitutės būna išnaudojamos. "Jos gali ir sutikti, susivilioti, ypač kai dar protelio ne tiek jau daug kokios 15-metės galvoje, tačiau atsisakyti, išeiti negali", - pasakojo teisininkas D.Skebas. "Prasideda sąskaitų, nepaaiškinamų skolų reikalavimas. Visoje Europoje veikiama panašiai. Neretai merginos vieno šeimininko parduodamos kitam. Galiausiai lieka nebeaišku, kam reikia atsiskaityti, net jei ir tikimasi gražiuoju išsipirkti", - LŽ pasakojo O.Gustienė.
Įprasta, kad nuomojamame bute spiečiasi kelios merginos, tarp jų ir nepilnametės. Veidai laikui bėgant keičiasi. Vienos dingsta visam laikui - kai kurios išvyksta į užsienį, kitos tampa nebereikalingos, jei pastoja, trečios iš ilgesnių "gastrolių" sugrąžinamos ir "išgrąžinamos".
"Iš pradžių bandžiau priešintis, skųstis klientams, sakyti, jog esu nepilnametė. Naiviai tikėdavausi, kad jie išgelbės. Bet paskui paaiškėdavo, jog klientai - "komandos" draugai. Mes buvome tikrinamos ir bauginamos. Po auklėjamojo smurto atpranti ieškoti užtarimo ir gelbėtojų, niekuo nepasitiki", - prisiminė Viktorija, kuriai pavyko pasprukti atsitiktinai tarp klientų sutikus pažįstamą asmenį.
Advokatas D.Skebas pabrėžė, kad griežtos priežiūros sąlygomis gyvenančios merginos dažnai spaudžiamos iki paskutinio lašo: "Pasitaikė atvejų, kai jos per dieną turėdavo ir keliolika klientų. Fiziškai išsekusioms merginoms buvo duodama, kaip manoma, amfetamino, kad apsieitų be miego. Spaudė visišką maksimumą, kaip iš kokių lizingu pirktų aparatų. Net su gyvuliais geriau elgiasi, o jas vertino kaip stakles."
Švelnios bausmės
Liūdna, bet statistika byloja ne ištrūkusių ir tiesos ieškančių merginų naudai - moterų pardavėjai išsisuka "švarūs" arba nubausti minimaliomis bausmėmis. Advokatas D.Skebas kaip pavyzdį pateikė prieš kelis mėnesius pasibaigusius teismus, per kuriuos dėl merginų (tarp jų buvo ir nepilnamečių) sąvadavimo bei pelnymosi iš prostitucijos įkalinimo bausmės sulaukė tik viena sąvadautoja. Jai po teismų maratono vis dėlto buvo skirtas 3 metų laisvės atėmimas - palyginti švelni bausmė. Negana to, tikėtina, jog moteris netrukus, atlikusi trečdalį bausmės, išeis į laisvę, nes turi mažamečių vaikų.
"Teismai per dažnai įsiklauso į nusikaltėlio sunkumus ir mažina bausmes dėl tariamos aukų kaltės. Teiginys, esą "jos pačios sutiko", tampa nusikaltimą padariusiųjų gynyba", - mano advokatas.
Nors tyrimas buvo rezonansinis, byloje figūravo ir policininkas, į teismo kaltinamųjų suolą nepavyko pasodinti grupėje veikusių asmenų. "Prokurorui pritrūko įrodymų, nors merginos liudijo apie jas saugojusius, pas klientus vežiojusius žmones. Tačiau aukų parodymai vertinami kaip išvestiniai. Dalis jų per teismą švelnina parodymus. Gal sulaukia spaudimo", - svarstė D.Skebas.
Viktorija tikino pati vengusi liudyti apie prostitucijos verslo "stogus": "Dar norėjau gyventi. Jie manęs nebuvo nuskriaudę, bet mačiau, kaip elgėsi su kitomis merginomis."
Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus viršininkas Raimondas Petrauskas LŽ prisipažino, kad sunku pasigirti laimėjimais šioje srityje. "Priežastys - kompleksinės. Bylos itin specifinės, reikalaujančios ypatingos tyrėjų kvalifikacijos, bet neneigiu, jog neretai jos tiesiog prastai parengtos, - akmenį į savo daržą metė prokuroras. - Prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukos irgi dažnai nepadeda - švelnina parodymus, o kiekviena abejonė veikia teisiamojo naudai."
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad ūpą atmuša ir teismų gailestingumas. "Kai pamatai, jog teismai paprastai nuteisia kalėti 3-4 metus, o paskui lengvai paleidžia anksčiau laiko, tikrai atrodo, kad vyksta kova su vėjo malūnais. Jei nusikaltėlis net mažesnę bausmę atsėdėtų nuo skambučio iki skambučio, jau būtų šis tas", - kalbėjo R.Petrauskas. Pasak prokuroro, per metus Lietuvoje išnagrinėjama apie 10 tokių bylų.
"Kartais išteisinamųjų būna daugiau negu nuteistųjų. Nepalyginsi su kokia Anglija, kurioje už tokius nusikaltimus sodina net 15-18 metų. Pas mus net už nužudymą neskiriamos tokios bausmės", - lygino R.Petrauskas.
Pasigenda valstybės rūpinimosi
Iš vergijos išlaisvintų merginų, be teismų karuselės, laukia dar ir ilgas grįžimo į normalų gyvenimą kelias. Nevyriausybinės organizacijos, savo projektams gaunančios finansavimą iš biudžeto ir Europos Sąjungos programų, teikia tokioms moterims pagalbą. Šiais metais vien iš biudžeto trylikai projektų skirta 400 tūkst. litų. Žvelgiant į dar nesibaigusių metų tarpinius rezultatus matyti, kad pagalba teikta 316 prekybos žmonėmis aukų, iš jų 59 suteiktas prieglobstis.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro globos namuose per metus apsigyvena apie 15 merginų. "Esame tam tikra tarpinė stotelė. Kiek daugiau negu pusė pas mus pabūnančiųjų sugeba kabintis į naują gyvenimą, įsidarbina. Tačiau yra ir tokių, kurios grįžta į tą patį purvą. Kai kurios neištveria be alkoholio, cigarečių, pinigų ir pasprunka vos po kelių dienų, - kalbėjo O.Gustienė. - Nėra rimtos strategijos. Kuriamos programos, bet jos toli nuo žmonių. Nėra valstybinių globos namų, viskas remiasi tik į nevyriausybininkus, kurie finansavimą gauna pagal konkrečius projektus. O jų vertinimas užtrunka, kelis mėnesius sėdime be finansavimo."
Tuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių ir socialinės integracijos departamento direktorius Alfredas Nazarovas rodė iš tarptautinių organizacijų gautus aukštus vyriausybinės Lietuvos programos, skirtos kovoti su prekyba žmonėmis, įvertinimus. "Žinoma, visada galima kalbėti apie tobulintinus dalykus, bet negalima sakyti, kad neturime strategijos. Mūsų pasirinktas paslaugų teikėjo vaidmens perdavimas nevyriausybinėms organizacijoms dominuoja pažangiose šalyse. Todėl atsisakoma kažkokių valstybinių namų idėjų. Suprantu, kartais užtrunka lėšų skyrimo projektams procesas, tačiau nevyriausybininkai dažnai gauna finansavimą ir iš kitų šaltinių, įvairių fondų, todėl ypač skųstis gal nėra reikalo", - dėstė valstybės požiūrį į prekybą žmonėmis valdininkas.
Vytenė Stašaitytė
