Liepos 1-osios naktį sukaks lygiai 20 metų, kai Lietuvą sukrėtė viena iš kraupiausių iki šiol eismo nelaimių – 8 karių žūtis prie pat Marijampolės. Nors sakoma, kad atmintis nemiršta, tačiau ši tragedija jau primiršta – ji tikrai gyva tik žuvusių vyrų artimųjų širdyse.
Kliūtis – karių kolona
Lietuvoje per keletą pastarųjų dešimtmečių dar kraupesnė žuvusių žmonių skaičiumi buvo tik viena avarija: 1998-ųjų gruodį netoli Kuršėnų (Šiaulių r.) žuvo net 10 medkirčių, važiavusių sunkvežimiu, kai šis, vairuotas girto medienos įmonės savininko, neišsiteko ant medinio tilto ir nukrito į ledinę upę iš maždaug 4 metrų aukščio.
Marijampolėje dėl žuvusių 8 vyrų taip pat kaltas girtas vairuotojas – savo automobilį VAZ-2101 vairavęs marijampolietis Romas K. (tuomet 28 m.).
Kliūtimi Romo automobiliui tapo kolona bėgę vyrai – Marijampolėje kalinius tuomet saugojusio Vidaus tarnybos 1-ojo pulko vieno būrio kariai.
Tą naktį 55 žmonių grupė dalyvavo, kaip iki šiol skelbiama, planuotose specialiosios taktikos pratybose. Prie Marijampolės, pirmajame Marijampolės–Vilkaviškio kelio kilometre, kelkraščiu bėgusius pratybų dalyvius netikėtai išblaškė nuo Vilkaviškio atskriejęs VAZ – jis rėžėsi į žmones.
Žuvo septyni 19–20 metų eiliniai būtinosios tarnybos kariai, tarnauti pašaukti iš Lietuvos rajonų, ir būrio vadas marijampolietis Eugenijus Žideckis (33 m.). Dar 28 vyrai tuokart buvo sužaloti.
Kaip mūšio lauke
Marijampolėje tebedirba ir policininkų, ir medikų, kurie 1992-ųjų liepos 1-osios naktį darbavosi kraupios avarijos vietoje.
Anot jų, ypatinga žinia pasiekė apie pusę keturių nakties: įvyko avarija, yra daug žuvusiųjų ir dar daugiau sužeistųjų. Nuvykę gelbėtojai jautėsi kaip mūšio lauke: ant asfaltuoto kelio – daug aimanuojančių vyrų, kiti tysojo be sąmonės, žmonės – kraujo klanuose, išmėtyti apsaugos šalmai, kovinės lazdos, skydai... Netoliese riogsojo aplamdytas automobilis VAZ („Žiguliai“).
Likę sveiki kariai naują dieną, anot medikų, pasitiko sustingusiomis akimis. Marijampolės ligoninėje sužalotiesiems pagalbą teikė net ir iš namų skubiai iškviesti medikai – šeši traumatologai, penki chirurgai, trys anesteziologai, dvylika medicinos seserų. Trūkstamų medikamentų buvo išsiųsta skubiai parvežti iš Vilniaus ir Kauno.
Iškart skaičiuoti ir žuvusieji. Du karius pirmiausia pasiglemžę „Žiguliai“ buvo įsitraukę juos pro priekinį mašinos langą ir akimirksniu išsviedę pro užpakalinį. Abu vyrai žuvo. Mirtinas traumas tragedijos vietoje buvo patyrę dar trys. Vėliau ligoninėje mirė irgi trys.
Tos nakties aukos buvo būrio vadas jaunesnysis leitenantas E. Žideckis ir septyni šauktiniai, kai kurie jau atlikę daugiau negu pusę privalomosios tarnybos laiko, o kai kurie – vos tespėję kariuomenėje apšilti per pusantro mėnesio: Švenčionių gyventojas Rimvydas Černiauskas, panevėžietis Linas Gumbinas, raseiniškis Valdas Kairaitis, iš Šilalės rajono pašauktas Remigijus Kiūpelis, iš Molėtų krašto – Rolandas Lavinskas ir biržiečiai Darius Petronis, Žilvinas Šepetauskas.
Tuometis kuopininkas Sergejus Sevostjanovas „Akistatai“ yra pasakojęs, kad „Žiguliai“ traiškė kolonos gale lėčiau bėgusius karius, kuriuos būrio vadas tuo metu ragino paskubėti. Tada nebevaldoma mašina „lipte lipo ant kitų kareivių, traiškė juos – vyrai nuo smūgių šokinėjo į kairę ir į dešinę kaip spardomi kamuoliukai“. Vienas žuvęs karys buvo aptiktas tarsi prikepęs po automobiliu...
Gavo 11 su puse metų
„Žigulių“ vairuotojas, suvokęs, kas atsitiko, ketino sprukti iš įvykio vietos, tačiau kareiviai jį sulaikė ir net norėjo padaryti savo teismą, bet kuopininkas juos sutramdė.
Romui K. paryčiais buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis. Neabejota, kad šis vyras vairuodamas buvo užsnūdęs – pavargęs po tolimos ekskursijos į Latviją. Pats jis tai neigė. Vairuotojo žodžiais, jį apakinę du priešais išnirę automobiliai, o kareivių kolona niekuo ryškiu neišsiskyrusi brėkštančio ryto fone, nes kariai buvę be žibintų, be atšvaitų, be vėliavėlių.
Be to, avarija įvyko nuokalnėje, į kurią Romo K. vairuojamas automobilis atskubėjo nemenku greičiu, tad kariai, mašinos tarsi užklupti iš pasalų, nebesuspėjo išsisklaidyti.
Avarijos kaltininku pripažintas Romas pirmiausia buvo nuteistas kalėti 13 metų (galiojo dar kitas kodeksas, o dabar tragiškos avarijos kaltininkui gali būti paskirta griežčiausia 10 metų nelaisvės bausmė), tačiau, pritaikius amnestiją, bausmė jam buvo sumažinta iki 11 su puse metų.
Teismas lygtine bausme nuteisė ir tuometį trečiosios kuopos vadą kapitoną Rimą Jurgutį, nes nustatė, kad karių nakties žygiui buvo nepasiruošta taip, kaip reikalauta.
Vis dar paslaptis?
Nuteistas vairuotojas, prislėgtas ir didžiulių civilinių ieškinių, kalėjo tuometėje Kybartų pataisos darbų kolonijoje-gyvenvietėje (Vilkaviškio sav.), kur ilgai buvo laikomas didžiausią teismo bausmę gavusiu kaliniu. Jis turėdavo galimybę dažnai išeiti už „zonos“ tvoros, dirbo staliumi, o Kybartuose įsigytame bute tuo metu gyveno ir Romo K. žmona su mažamete dukrele.
Teigiamai „zonoje“ charakterizuotas Romas K. į laisvę išėjo anksčiau – 2000 metais, kalėjęs daugiau negu 7 metus. Tai labai papiktino žuvusiųjų artimuosius, kurie Romo K. teismo skirtą bausmę laikė per švelnia.
1999-ųjų vasarą pataisos namuose „Akistatos“ aplankytas Romas buvo nelinkęs atvirauti apie savo jausmus ir išgyvenimus po avarijos, tik kandžiai užsiminė, kad jam prakeiksmus siuntę žuvusių karių artimieji turėtų džiaugtis sužinoję, jog 1998 metais per avariją žuvo automobilį vairavęs jo brolis.
Be to, Romas K. tuokart tikino, kad netolimoje ateityje bus atskleistos tikrosios kraupiosios avarijos aplinkybės ir visi sužinos, jog jo kaltės dėl avarijos – tik dalelytė. Esą tuokart kareiviai buvę girti, todėl vadai juos ir išvarę bėgti aplink Marijampolę – išsiblaivyti. Romo žodžiais, tiesą atskleisią žmonės, baigę tarnybą Marijampolės pataisos namuose, kai nebebijosią prarasti darbo. Tačiau iki šiol Romo K. tiesa tebelikusi po paslapties skraiste.
Mišios už karius
Kraupiąją avariją primena 8 vyrų žūties vietoje pastatytas paminklas, kuriame iškaltos visų žuvusiųjų pavardės. Daugiau nei 10 metų šią vietą prižiūrėjo E. Žideckio motina Marija Žideckienė, dabar jau atšventusi solidžią 84-erių metų sukaktį. Pastaruoju metu atmintina vieta jau labai retai besutvarkoma, dažniau skendi žolėse – lyg ir nėra kam pasirūpinti.
Čia po tragedijos du kartus kas penkerius metus vyko iškilmingi žuvusiųjų atminimo paminėjimai su aukšto rango pareigūnais iš buvusios kuopos, šauktiniais kariais, Marijampolės kalėjimo darbuotojais ir atvykdavusiais žuvusiųjų artimaisiais. Paskutinįkart tokios iškilmės buvo surengtos per tragiškos žūties 10-metį, 2002-aisiais. Tuokart žadėta vėl susitikti žūties vietoje po 5 metų, bet taip neįvyko – neatsirado organizuojančiųjų nei tada, nei vėliau.
Anot M. Žideckienės, ją tai liūdina: „Kraupioji avarija valdžios primiršta, liūdni prisiminimai eina užmarštin. Bet juk mūsų vaikai žuvo ne patys išėję mirties ieškoti, o buvo išvaryti, kai ėjo tarnybą...“
* * *
Be iškilmių žūties vietoje, prie paminklo, atmintina diena praeis ir šiemet. Tik liepos 2-ąją, 10 valandą, Kaune, Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, bus aukojamos Mišios už visus Lietuvos kariškius, kokiomis nors aplinkybėmis žuvusius ar mirusius einant tarnybą. Mišias laikys buvęs minėto pulko kapelionas Alfonsas Bulotas, kaunietis kunigas, atsargos majoras.
Komentaras:
Sergejus Madalovas, Lietuvos viešojo saugumo tarnybos, o tuo metu – Vidaus tarnybos 1-ojo pulko, dislokuoto Kaune, vadas, generolas:
Neužmiršta ši tragedija mūsų tarnyboje. Ji negali būti užmiršta, nes buvo pati šiurpiausia per visą pulko gyvavimą - užklupusi pulko kūrimosi pradžioje ir juoda spalva įsirėžusi į mūsų istoriją, tapusi neužgyjančia žaizda. Viskas – per vieną girtą vairuotoją! Po tragedijos mūsų žmonėms teko važiuoti pas žuvusiųjų artimuosius, kalbėtis su jais, reikšti užuojautas, lydėti gedinčiųjų kolonas, žvelgti tėvams, Lietuvos kariuomenei patikėjusiems savo sūnus, į akis. Nuo tada žūties dienos metinės irgi beveik visada minimos ne be mūsų tarnybos atstovų, nors ir tyliai, be iškilmių – į žūties vietą ir į žuvusiųjų kapavietes nuvežamos ar perduodamos uždegti žvakės, gėlių puokštės. Šiemet apsiribojome šv. mišiomis. Nedžiugūs tie paminėjimai būna.
Irena ZUBRICKIENĖ
