Po 2 sesučių tragedijos Neryje prakalbo kriminologas: „Liūdna ir apmaudu“

„Ypač pastarieji yra labai skaudūs, bet jie nutinka visose visuomenėse, dėl jų liūdna ir apmaudu, bet tokių dalykų nutinka visose šalyse, tikrai nesame kažkuo išskirtiniai“, – teigė G. Sakalauskas.

G. Sakalauskas naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kokie kriminalai Lietuvoje yra dažniausiai aptinkami. Praėjusių metų statistiniai duomenys rodo, kad sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai sudaro tik maždaug 5 proc. viso registruoto nusikalstamumo. Dažniausiai žiaurūs nusikaltimai yra padaromi buitinių konfliktų metu, o nužudymų skaičius daug nesiskiria nuo sunkių sveikatos sužalojimų, tai rodo žmonių agresiją. 

TAIP PAT SKAITYKITE:

Visą Lietuvą sukrėtusioje sesučių žūties istorijoje – labai jautri tėvo ir tinklaraštininko žinutė

Požėla prakalbo, kas slėgė dvi sesutes galimai nužudžiusios motinos pečius: „Didžiulis šokas“

Šiurpiausi Lietuvos moterų nusikaltimai, nuo kurių šiaušiasi oda – tarp jų ir Bružaitės pavardė

Anot jo, apie pusė įvykdytų nusikaltimų yra vagystės, vairavimas išgėrus arba nesmarkūs sveikatos sutrukdymai. Tačiau kalbėdamas apie seksualinę prievartą, G. Sakalauskas priduria, kad žema statistika nebūtinai parodo, kad situacija yra kontroliuojama arba stabili. 

„Maždaug 50 proc. visų registruotų nusikalstamų veikų Lietuvoje sudaro vagystės, fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (dažniausiai – artimoje aplinkoje) ir transporto priemonės vairavimas vairuotojui nustačius 1,51 ir daugiau promilių neblaivumą. Pavyzdžiui, 2022 m. iš 45 tūkstančių registruotų nusikalstamų veikų minėtos trys sudarė 22 tūkstančius.

Žvelgiant į lyginamuosius registruotos seksualinės prievartos rodiklius matome, kad jie Lietuvoje yra gerokai mažesni nei daugumoje kitų Europos Sąjungos šalių. Vargu, ar jos iš tiesų yra mažiau, greičiausiai jos registruojama mažiau dėl to, kad nesikreipiama į teisėsaugą ją patyrus. Tai rodo, kad mažas registruotų nusikalstamų veikų skaičius nebūtinai rodo gerą situaciją, gali būti ir visiškai priešingai – tai gali rodyti didelį arba vis labiau didėjantį jų latentiškumą“, – vardijo jis. 

Kriminologas: „Smurto tikrai yra vis mažiau“ 

Pasak G. Sakalausko, žiaurūs nusikaltimai yra padaromi buitinių konfliktų metu. Kriminologas išskiria, kad praėjusių metų statistika rodo, jog nužudymų skaičius daug nesiskiria nuo sunkių sveikatos sužalojimų, o tai rodo žmonių agresiją. 

„Žiaurumą pamatuoti labai sunku. Lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar išsiskiriame santykinai dideliu santykiniu nužudymų skaičiumi, nors jų skaičius taip pat nuosekliai mažėja ir visų registruotų nusikaltimų struktūroje jie sudaro mažiau nei 0,2 proc.  

Dažniausiai jie padaromi buitinių konfliktų metu. Įdomu tai, kad nužudymų skaičius pas mus mažai skiriasi nuo sunkių sveikatos sutrikdymų skaičiaus, kai daugumoje kitų šalių jis būna kelis kartus didesnis.  

Šis aspektas, kaip ir kiti smurto paplitimo rodikliai, liudija apie didesnę agresiją bei žiaurumą, palyginus su kitomis ES šalimis, išskyrus Latviją ir Estiją, kur šie rodikliai taip pat yra aukšti. Tai rodo ilgametės istorinės patirties, patirto sisteminio ir struktūrinio smurto padarinius, iš kurių reikia išaugti. Bet kuriuo atveju, smurto tikrai yra vis mažiau – tai rodo ir, tarkim, mažėjantis patyčių mokyklose paplitimas, nors ir pagal jas vis dar atrodome prasčiausiai Europos kontekste“, – aiškina jis. 

G. Sakalauskas: „Esame tarp Europos Sąjungos šalių, turinčių didžiausią kalinių skaičių“ 

Pasak G. Sakalausko, jau nusikaltę asmenys, nusikaltimus padaro ne vieną kartą. Nors paskutinį dešimtmetį Lietuvoje kalinių sumažėjo, bet ES dar esame pirmi.  

„Vyraujantis stereotipas, kad dažniausiai nusikalstama pakartotinai ar kad didžiąją dalį nusikaltimų padaro iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys. Visgi kriminologinis registruoto nusikalstamumo recidyvas (t. y. net neatsižvelgiant į esamą teistumą) Lietuvoje sudaro tik apie 5–6 proc., t. y. tokia dalis įtariamų arba kaltinamų asmenų ikiteisminių tyrimų metu nustatomi kaip nusikaltę pakartotinai. Taigi didžiausią dalį nusikalstamų veikų padaro nusikalstantieji pirmą kartą.  

Nors kalinių skaičius Lietuvoje per pastaruosius 10 metų sumažėjo du kartus, vis dar esame tarp Europos Sąjungos šalių, turinčių didžiausią kalinių skaičių, jis maždaug 2 kartus viršija vidurkį“, – sako jis.

Kriminologas: įkalinimo sistemoje infrastruktūra sovietinė 

G. Sakalauskas teigia, kad įkalinimo sistemoje vyraujantis sistema vis dar yra sovietinė. Tokioje sistemoje trūksta nuoširdumo ir tikrųjų problemų pripažinimo. Anot jo, pagalbos nebuvimas skatina asmenų pakartoniną nusikalstamumą.  

„Baudimo praktika vis dar yra labai represyvi – paskirtų laisvės atėmimo bausmių vidurkis didėja, baudos skaičiuojamos MGL‘ais, per mažai atsižvelgiant į realias teisiamųjų gaunamas pajamas, beprasmiškai plačiai taikomas elektroninis stebėjimas, retai taikomas lygtinis paleidimas. Įkalinimo sistema joje vyraujančia atmosfera, vadyba, santykiais bei požiūriu į pareigūnų parengimą bei nuteistųjų statusą, esamais pastatais ir infrastruktūra iš esmės yra sovietinė, ir nelabai nori keistis, o ir norinčių ją pakeisti nelabai yra – tie, kurie to nori, greitai iš tos sistemos pašalinami.  

Tokioje sistemoje yra mažai nuoširdumo, vyrauja dvigubas mąstymas, veiklos imitavimas, tikrųjų problemų nepripažinimas, ignoravimas ir slėpimas, siaurų interesų atstovavimas, galios santykiai – visa tai, kas būdinga bet kuriai išsikvėpusiai totalitarinei sistemai.  

Vienas iš tokios sistemos veikimo padarinių – realios pagalbos nuteistiesiems, veiksmingų jų integracijos priemonių nebuvimas, dažniausiai vyksta tik jų vykdymo imitacija, su labai retomis išimtimis, dažniausiai – nevyriausybinių organizacijų veikloje.  

Žinoma, kad pagalbos nebuvimas skatina nusikalstamą elgesį išėjus iš įkalinimo įstaigų, nes pats įkalinimas, orientuotas tik į „atsėdėjimą“ savaime yra žalingas. Tai stumia laisvės atėmimo bausmę atlikusius asmenis į tolesnę dezintergaciją ir atskirtį, kuri galėtų būti mažesnė – per pirmuosius dvejus metus, Lietuvos kalėjimų tarnybos duomenimis, pakartotinai nusikalsta maždaug 25 proc. asmenų.  

Nors tarp viso registruoto nusikalstamumo šių asmenų padarytos nusikalstamos veikos nesudaro didelės dalies, ji galėtų būti dar mažesnė, jei įkalinimo sistema būtų orientuota į veiksmingą šių asmenų resocializaciją, o ne tik į jos imitavimą“, – aiškina jis. 

Vilniaus universiteto (VU) kriminologas G. Sakalauskas sako, kad per paskutinį dešimtmetį nusikaltimų Lietuvoje mažėja. Kalbant apie Lietuvą Europos Sąjungos kontekste –  pas mus vienas iš mažiausių rodiklių. 

„Pirmiausia, registruoto nusikalstamo elgesio santykinis skaičius 100 000 gyventojų Lietuvoje 2021 m. buvo pats mažiausias per pastaruosius 30 metų – jis sudarė maždaug 1,5 tūkstančio. Pavyzdžiui, 2004 m. ir 2013–2014 m. jis sudarė maždaug 2,8 tūkstančio. 

2022 m. buvo matyti nežymus padidėjimas, bet ir tais metais šis skaičius buvo pats mažiausias, neskaitant 2021 m. Tokia pati tendencija matyti ir per pirmąjį 2023 m. pusmetį, lyginant su ankstesniais metais.   Kitaip tariant, registruotas nusikalstamumas Lietuvoje pastaruosius 10 metų mažėja, o šie santykiniai rodikliai yra 3-4 kartus mažesni už Europos Sąjungos šalių vidurkį, mes turime vieną mažiausių registruoto nusikalstamumo rodiklių “, – sako G. Sakalauskas.  

Mažėja sunkių nusikaltimų

Anot kriminologo, stebinti sunkiuosius nusikaltimus, galima sakyti, kad paskutiniais metais skaičiai yra itin maži. Per pastaruosius 10 metų šalyje sumažėjo nužudymų, plėšimų ar sunkių sveikatos sutrikdymų skaičius.  

„Mažėja ir sunkių bei labai sunkių nusikaltimų – 2022 m. jų buvo registruota (absoliučiais skaičiais) 2,5 tūkstančio – tai yra mažiausias skaičius nuo 2003 m., kai įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas. Pavyzdžiui, 2005 m. arba 2012 m. jų buvo registruota 4,5 tūkstančio. 

Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje nuosekliai mažėja nužudymų, plėšimų, sunkių sveikatos sutrikdymų skaičius. Žmonių grobimo ar vaikų nužudymo atvejai buvo ir yra labai reti, ir jų nedaugėja. Ypač pastarieji yra labai skaudūs, bet jie nutinka visose visuomenėse, dėl jų liūdna ir apmaudu, bet tokių dalykų nutinka visose šalyse, tikrai nesame kažkuo išskirtiniai. 

Nustatyti tikrąją nusikalstamumo paplitimą ir struktūrą, taip pat jo tendencijas, kurios apimtų ir latentinę dalį, yra daug sudėtingiau. Siekiant ją nustatyti, turi būti atliekami gyventojų viktimizacijos ir latentinio nusikalstamo elgesio tyrimai, kurie Lietuvoje reguliariai neatliekami, toks tyrimas po labai ilgo laikotarpio VRM užsakymu buvo atliktas prieš kelis metus, todėl nėra galimybės matyti tendencijų.

Be to, jis apima ne visas nusikalstamo elgesio apraiškas, o kai kurių iš jų tokiais tyrimais neįmanoma nustatyti – tam reikia kitų metodų. Reguliariai atliekami tik latentinės nepilnamečių delinkvencijos ir korupcijos tyrimai, jie nerodo kažkokių teigiamų ar neigiamų pokyčių pastaraisiais metais, jų lygis išliko toks pats“, – teigia kriminologas.