Jūs buvote tarp tų žmonių, kurie derėjosi dėl Lietuvos stojimo į NATO. Matėte pirmuosius mūsų žingsnius Aljanse. Koks tai buvo laikas? Kaip viskas atrodė iš vidaus?
Kai aš atsiradau NATO būstinėje derybos jau buvo įpusėjusios. Tuo metu ėjau ambasadorės Austrijoje pareigas. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis paskambino ir uždavė rimtą klausimą, ar sutikčiau vadovauti NATO delegacijai Briuselyje.
Mano patirtis diplomatinėje veikloje, kaip tik ir buvo saugumo politika, tai toks kvietimas mane suintrigavo. Nepasakiau taip iškart. Po dienos informavau, kad sutinku. Taigi, tiesiai iš Vienos išvykau į Briuselį. Tai buvo įdomiausias laikas mano diplomatinėje karjeroje. Vyko labai intensyvus darbas.
Mano vaidmuo toje derybinėje delegacijoje buvo jausti pulsą ir informuoti sostinę. Pagrindinės derybos visada vyksta su sostine. Delegacija informuodavo apie mūsų veiklas, susitikimus, kokias žinutes jie mums siųsdavo ir perduodavo.
Integracijos laikotarpiu narystės veiksmų planas jau buvo mūsų „biblija“. Narystės veiksmų planas susidarydavo iš penkių dalių: politiniai-ekonominiai klausimai, gynybos ir kariniai klausimai, resursai, saugumas ir teisiniai klausimai.
Svarbiausiai buvo pajusti pulsą, kokie klausimai labiausiai rūpi NATO pareigūnams ir NATO šalims- narėms. Atvykus į Briuselį pirmaisiais metais didžiausias šokas buvo pradėjus mandagumo vizitus ir keliant NATO plėtros klausimą NATO narės nenorėjo apie tai kalbėti. Vengė.
Pajutau, kad jie dar nėra pasiryžę priimti sprendimų tuo klausimu. Žinoma, viskas su laiku pasikeitė. Buvo įvairių faktorių. Pirmiausia, mūsų pačių pasirengimas. Mūsų delegacijos vis atvykdavo į Briuselį atraportuoti, kaip pavyksta įgyvendinti narystės veiksmų planą.
Ten buvo keli etapai. Kai aš atvykau jau buvome baigę trečią ir priėmę ketvirtą narystės veiksmų planą. Delegacijoms vadovaudavo užsienio reikalų ministras, jungdavo įvairių sričių specialistai ir atstovai. Vis atvažiuodavo ir atraportuodavo, kad štai tas atlikta, tokios reformos įgyvendintos.
Buvo priimtas labai sąmoningas sprendimas patiems mokėti už savo dalyvavimą taikos palaikymo operacijose. Nes anksčiau kitos valstybės mums finansiškai padėdavo. Bet siekiant stojimo į NATO priėmėme sprendimą, kad turime elgtis, kaip NATO narė. Nutarėme patys finansuoti ir taip įnešti savo indėlį į tas operacijas. Tai neliko nepastebėta.
Taip pat daug lėmė ir mūsų pačių pasirengimas. Ne paslaptis, kad Lietuvos karinės pajėgos buvo gerai vertinamos, jų indėlis į tarptautines misijas ir operacijas visada sulaukdavo puikių atsiliepimų.
Vienu metu NATO užkulisiuose buvo kalbama, kad gal reikėtų priimti į NATO bent vieną Baltijos valstybę į sekančią plėtros bangą. Mums tai buvo įrodymas, kad išsiskyrėme iš kaimynių savo pasirengimu, įsipareigojimai ir indėliu į NATO operacijas.
Manau, kad teisingas sprendimas buvo priimtas, kai nutarta priimti visas tris Baltijos šalis iš karto. Nes ir latviai su estais ėmė kalbėti, kad vienos Baltijos valstybės priėmimas į NATO gali pakenkti regioniniam saugumui.
Kaip į Lietuvą buvo žiūrima per politinę prizmę? Ar buvo išreikštų abejonių? Ar mumis pasitikėjo?
Diplomatijoje abejones tiesiai kartais pasakomos, bet labai neoficialiai. Manau, kad abejonės, atsargumas buvo ne dėl mūsų pačių (kaip valstybės), bet dėl Rusijos. Nors NATO pabrėžė, kad Rusija neturi veto teisės, neturi balso NATO plėtros klausimais, bet yra šalių, kurios jautresnės Rusijos klausimu. Buvo šalių, kurios bijojo Rusijos reakcijos, jei mes būsime pakviesti ar priimti.
Tai labai atsispindėjo viešojoje erdvėje. Nes sklandė įvairių nuomonių. Tarkime politologai, komentatoriai turėjo įvairiausių nuomonių, buvo analizuojama, kas būtų, jei būtų.
Tai buvo laikas, kai visi gyvenome optimizmu ir viltimis, kad pasaulis pasikeitė ir, kad Rusija keičiasi. Dabar matome, kad klydome, nors ir tada Baltijos šalys nevengė pasisakyti kritiškai Rusijos atžvilgiu.
Išties tada mane labai stebino tas perdėtas optimizmas, kad neva galime formuoti strateginę partnerystę su Rusija. Nors Baltijos valstybės ir Rytų ir Vidurio Europos šalys nuolat kritiškai vertindavo galimą bendradarbiavimą su Rusija.
Vis atkreipdavo dėmesį į tebeegzistuojančias realijas Rusijoje. Vienas iš tokių dalykų buvo Putino nuolat kartojama vizija, kuri tik įrodė, kad imperialistinė dvasia yra gyva ir giliai įsišaknijusi.
Ar NATO užkulisiuose buvo kalbama apie kokius nors kitokius variantus nei narystė? Saugumo garantijos ar dar kažką?
Gal anksčiau, dar prieš mums oficialiai pareiškiant, kad mūsų galutinis tikslas – narystė NATO. Nes daugelis suprato, kad saugumo klausimas lieka atviras.
Grįžtant prie kai kurių politinių analizių, po 1989-1991 metų įvykių buvo net klausiama ar NATO reikalinga? Koks aljanso vaidmuo? Nes Šaltasis karas baigėsi, tad ar reikia tokio gynybinio aljanso? Įdomiausia, kad tokias idėjas kėlė ne NATO nariai.
Taigi, įsipareigojimas liko, noras būti šioje organizacijoje – taip pat. O mes turėjome didelį norą tapti šios organizacijos dalimis. Tai buvo liudijimas, kad NATO reikalinga.
Ar buvo abejonių pačioje Lietuvoje?
Mes siekdami narystės NATO žengėme pirmyn, kaip tankai. Apie kitus variantus gal buvo diskutuota, bet nebuvo rimtai suabejota, kaip rimta alternatyva NATO narystei.
Buvo atlikta analizė, paskaičiuota iš finansinės pusės ar NATO narystė yra gera finansinė iniciatyva. Ar tai gera investicija ar geriau mėginti savarankiškai tvarkytis. Pasižiūrėjome į neutralių valstybių atvejus: Suomijos, Švedijos. Taigi, nepriklausant Aljansui daug brangiau yra išlaikyti ir plėtoti savo karines pajėgas. Mes nematėme kitos alternatyvos.
Tad ėjome, kaip tankai ir buldozeriai. Pats faktas, kad prezidentas Algirdas Brazauskas įteikė oficialų prašymą, o Vytautas Landsbergis prieš tai neoficialiai lankėsi NATO būstinėje. O oficialus A. Brazausko laiškas NATO generaliniam sekretoriui įrodė, kad buvo prieita prie politinės išvados, jog kito politinio kelio nėra.
Kai buvau ambasadorė prie NATO jau vėliau, tai aš visada būdama Vilniuje susitikdavau su prezidentais, informuodavau apie visus svarbius dalykus, integracijos laiku – apie eigą, atmosferą.
Su prezidentu A. Brazausku atvirai kalbėdavome apie Kaliningrado klausimą. Ramindavau jį. Negalima paneigti, kad Kaliningradas mums visiems buvo problema.
Ar Kaliningrado buvimas mums kišo koją? Kaip vyko derybos?
Mes pristatėme Kaliningradą, kaip galimybę ir patys inicijavome visokias iniciatyvas. Kaip pavyzdžiui, Nidos iniciatyvą 2000 metais. Norėjome paskatinti bendradarbiavimą su Kaliningrado sritimi, įtraukti Kaliningradą, kad vyktų bendradarbiavimas įvairiose srityse, nuo švietimo iki kultūros ir verslo.
Vienu metu Lietuva buvo pirmaujanti užsienio investuotoja Kaliningrado srityje. Kaip matome, Kaliningradas nebuvo kliūtis narystei NATO. Dar pridurčiau, kad Carlas Biltas pasakė: „Kai Baltijos valstybės taps NATO narėmis, neliks jokių dviprasmybių dėl jų statuso, tai atneš daugiau stabilumo regione“.
Ar buvo tokių valstybių, kurios nenorėjo mūsų matyti NATO, siekė kenkti musų siekiams?
Nepasakyčiau. Išties buvo laukiama signalo iš pagrindinės valstybės. JAV parodė lyderystę, ypatingai tai pajutome po rugsėjo 11-osios. Taigi, buvo tų politinių faktorių, o po rugsėjo 11-osios viskas labai pasikeitė.
Tarkime, viena iš konstruktyviausių ir maloniausių patirčių dirbant NATO buvo bendradarbiavimas Vilniaus dešimtuko grupėje. Šalių-kandidačių užsienio reikalų ministrai susitiko Vilniuje berods 2000 metais ir paskelbė Vilniaus pareiškimą, jis patvirtino mūsų įsipareigojimą Europai, JAV, Kanadai.
Man atvykus į Briuselį, vienas pirmųjų susitikimų vyko būtent JAV ambasadoriaus rezidencijoje su Vilniaus dešimtuko ambasadoriais. Mes visi jutome, kad geriau visiems bendradarbiauti, nei konkuruoti ar veikti vieniems. <...> Matėme, kad mums naudinga veikti kartu ir vienas kitą palaikyti. Žinoma, norėjome, kad visi būtų kartu pakviesti stoti į NATO.
Kaip suprantu, būtent po rugsėjo 11-osios stojimo klausimai pradėjo judėti kur kas greičiau? Kodėl?
Puikiai prisimenu rugsėjo 11-ąją, kaip tik sirgau ir buvau namuose. Įsijungiau televizorių ir stebėjau, kas vyksta. Netrukus susiskambinau su visais Vilniaus dešimtuko ambasadoriais, ypatingai, kai sužinojome, kad susitiko Šiaurės Atlanto taryba, prasizondavome, ką jie nutarė, spaudoje taip pat pasirodė informacija, kas bus daroma, sužinojome, kad aktyvuotas penktasis NATO straipsnis.
Tada aš sumojau, kad mes savo partnerystės formate taip pat turime išreikšti paramą JAV.
Parengiau pareiškimą visų vardu, susiderinome ir pareiškėme, kad atveriame savo oro erdves JAV oro pajėgoms. Tai buvo įvertinta ir ne tik JAV, bet ir NATO viduje. Tai buvo svarbus ir stiprus signalas.
Kokios buvo Rusijos reakcijos į mūsų norą stoti į NATO, derybas?
Vieną kartą Rusijos ambasadorius buvo mus visus pakvietęs į savo rezidenciją. Tai, žinoma, buvo suderinta su Vilniumi. Buvo darbiniai pietūs, kalbėjomės įvairiais svarbiais klausimais. Tikrai nevengėme tų ryšių, susitikdavome, nes vienu metu atstovybės buvo viename pastate.
Tekdavo su jais bendrauti. Didelio entuziazmo (dėl mūsų stojimo) jie nerodė. Neabejoju pačioms NATO narėmis, matyt, ne kartą buvo išreikšti protestai, bet aš nesakyčiau, kad jie buvo tokie griežti, kaip Ukrainos atžvilgiu.
Ta reakcija nebuvo pozityvi, bet pačios NATO narės pabrėžė, kad žengiame į naują bendradarbiavimo ir santykių etapą. Pabrėždavo, kad Baltijos valstybės bus kaip lakmuso popierėlis tolimesnių (Vakarų) santykių plėtrai su Rusija. Manau, kad pati Rusija taip pat galvojo.
Pasitenkinimo nerodė, bet ir neblokavo, nors NATO kontekste ir svertų jie neturėjo. Jie nėra NATO nariai, tai nuolat buvo pabrėžiama. Kaip ir faktas, kad aljansas yra gynybinis, o ne puolimo.
Organizuodavo ir Rusijos atstovų ekskursijas į NATO būstinę, buvau kartą pakviesta kalbėti apie mūsų aspiracijas ir pasirengimą stoti. Toje grupėje buvo ne tik žurnalistai, bet ir politikai. Pamenu, kaip vienas tuometis „Komsomolskaja Pravda“ redaktorius atsistojo ir rėžė grubų komentarą. Net klausimo neuždavė, tiesiog pareiškė, kad ką čia ta Lietuva, pirdžiukas. Kiek jūs tankų turite? Negražiai pasakė.
Bet aš turėjau storą odą, profesionaliai atsakiau. Rusija visą laiką pabrėždavo, kad štai NATO skverbiasi į jų erdves. Ten visai kitoks supratimas, kitoks mąstymas. Dabar Vakarų pasaulis mato, kaip ten išties yra. Bet tada Vakarai Rusiją vertino pagal savo vertybinę skalę, kriterijus, kurie neveikia Rusijos atžvilgiu.
Yra visokių pasvarstymų, kad mes pataikėme geru laiku įstoti į NATO. Mums tarsi atsivėrė langas, kuris labai greit užsitrenkė. Ką apie tai manote?
Aš visiems sakau, kad jei nebūtume įstoję į NATO, tai nesunku įsivaizduoti, koks likimas mūsų būtų laukęs. Užtenka pasižvalgyti po įšaldytus konfliktus: Pietų Osetija, Abchazija, Padniestrė. Baisiausia atvejis – karas Ukrainoje. Todėl nesunku įsivaizduoti, koks būtų mūsų likimas.
O NATO atgrasymo priemonės veikia. Jos sustiprintos po 2014 metų, jas mes patys siūlėme, o NATO pripažino, kad jų tikrai reikia.
Kaliningrado klausimas buvo gražiai „apžaistas“, bet ar buvo klausimų dėl Suvalkų koridoriaus? Nes dabar tai yra karštas klausimas, o pats koridorius prilyginamas Fuldos koridoriumi Šaltojo karo metais.
Nepamenu, kad Suvalkų koridoriaus klausimas tada būtų toks aktualus, kaip dabar. Bet ir dabar regiono saugumo situacija keičiasi. Anuomet Suomija ir Švedija pripažino, kad su Baltijos valstybių pakvietimu į NATO pasikeitė regiono saugumo situacija. Dabar ji vėl pasikeitė, nes Suomija ir greit Švedija taps aljanso narėmis. Tai ir Suvalkų koridoriaus kontekstas kiek keičiasi. Baltijos jūra tampa NATO ežeru.
Mus į NATO pakvietė per Prahos viršūnių susitikimą. Nuo tada stebėtojos teisėmis galėjome dalyvauti NATO darbe. Tai buvo labai naudinga, galėjome laipsniškai įsilieti į politinę veiklą, o kariai lietis į gynybos sritį, taip pat galėjome prieiti prie konfidencialios informacijos.
Buvo labai naudinga matyti sprendimų priėmimo procesus. Nes vyksta ne tik plenarinės sesijos, bet ir diena prieš sesiją vyksta neoficialios nuolatinių atstovų diskusijos. Ten aptariami visi jautriausi klausimai ir galima mėginti spręsti nesutarimus.
Aš buvau vienintelė moteris tarp visų ambasadorių, tai turiu pasakyti, kad pajutau ir testosterono poveikį. Išties kartais mėgdavo ambasadoriai verbališkai apkumščiuoti ir savo šalies jėga pademonstruoti. Bet šiaip vistiek jungė bendros vertybės ir interesai, bet rasdavo sutarimą. Gal ir ne patį geriausią, bet tokį, kuriam visi pritarė.
Ir žinoma, kas buvo naudinga, NATO ambasadoriai kasmet lankydavo NATO operacijas ir misijas. Dažniausiai Belgijos karinės pajėgos arba amerikiečiai duodavo lėktuvą ir mes skrisdavome. Kelis kartus per metus skrisdavome į skirtingas vadavietes, matydavome kaip sąveikauja NATO šalių kariai, kokie iššūkiai yra vietoje.
Buvo galimybė aplankyti ir savo šalies karius, tą dariau ir Afganistane, ir Balkanų šalyse. Tai buvo labai naudinga, padėdavo geriau orientuotis, matyti, kaip veikia NATO pajėgos.
Ar NATO buvo pasiruošusi plėtrai?
Kai kurie NATO plėtros kritikai pabrėždavo, kad priimti sprendimus dar didesnėje grupėje esą bus neįmanoma. Bet dabar yra 31 narė ir sprendimai kažkaip priimami.
Aš savo diplomatinę karjerą pradėjau daugiašaliuose formatuose: Jungtinės Tautose, ESBO, paskui NATO. Aš net juokauju, kad su kiekvienu paskyrimu sprendimų priėmimų efektyvumas gerėjo.
Tarkime Jungtinėse Tautose plenarinės sesijos vėluodavo valandą, ESBO – apie pusvalandį, o NATO viskas vyko punktualiai.
Koks Jums tai buvo laikas? Kaip diplomatei?
Tai buvo intensyviausias, įdomiausias laikotarpis mano diplomatinėje karjeroje. Darbo tempai buvo didžiuliai. Bet iš kitos pusės, kai prisimenu, ką jautė visa delegacija 2004 metais, kai mus priėmė į NATO, kai būstinėje iškėlė vėliavas. Mes beveik negalėjome patikėti. Buvo toks džiaugsmas, toks pasitenkinimas, kad pasiekėme bene svarbiausią užsienio politikos tikslą. Didesnė dalis delegacijos narių apsivertė, emocijos buvo tikrai stiprios.
Supratome, ką tai reiškia Lietuvai. Visuomenės parama stojant į NATO taip pat svarbi, nes įsipareigojimai yra dideli. Lietuvos atvejis buvo toks, kad 1994 metais narystės idėją palaikė vos kiek daugiau nei 20 proc. Praeities baubai ir mitai buvo galingi. Bet visuomenė buvo nuosekliai informuojama ir tie procentai gerokai pakilo. Dabar tie skaičiai yra apie 90 proc.
Kai grįžau iš NATO būstinės dirbti į Vilnių mane pasiuntė į Kyjivą kalbėti su žurnalistais, politikais ir nevyriausybininkais apie NATO.
Tai tuo metu 2005 ar 2006 metais akivaizdžiai matėsi, kad ten apie tai rimtai nemąstė. Taip, nevyriausybininkai buvo už, su jais buvo konstruktyviausios diskusijos, bet su kitais..
Mačiau, kad išklausė tik pro forma, bet šiaip NATO idėja buvo tolimas dalykas. Nebuvo galvojama, kaip sudominti visuomenę, kaip padaryti, kad ji remtų tą idėją. Na, o dabar ten situacija, žinoma, kitokia.
