Lietuvai ir Rusijai apsikeitus dėl šnipinėjimo nuteistais asmenimis į Lietuvą grįžo du lietuviai ir norvegas. Per operaciją viename iš pasienio kontrolės punktų, pasak Norvegijos žiniasklaidos, tai buvo Nidos pasienio punktas, Lietuva Rusijai perdavė du nuteistus Rusijos šnipus, kuriems prezidentas Gitanas Nausėda suteikė malonę. Operacija įvyko vidurdienį.
Pirmą kartą ir itin tyliai
Į Lietuvą sugrąžinti Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis dėl šnipinėjimo Lietuvai Rusijoje buvo nuteisti 2016 metais. Maskvos teismas Lietuvos pilietį A. Tamošaitį buvo nuteisęs kalėti 12 metų, Karaliaučiaus srities teismas dvigubą Lietuvos ir Rusijos pilietybę turinčiam J. Mataičiui buvo skyręs 13 metų nelaisvės. Į Lietuvą taip pat buvo sugrąžintas Rusijoje šiemet 14 metų laisvės atėmimo bausme Norvegijos pilietis Frodė Bergas.
Lietuva tris žmones išmainė į du Rusijos agentus, tiesa, tam, kad juos būtų galima iškeisti prezidentas ne tik turėjo suteikti malonę, bet ir Seimas – pakeisti įstatymus. Atlikus šias būtinas procedūras Rusijos piliečiai Nikolajus Filipčenka ir Sergejus Moisejenka buvo iškeisti į tris Rusijoje kalintus šnipinėjimu kaltinamus žmones.
N. Filipčenka buvo sulaikytas 2015 metų balandžio 29 dieną, kai vyko traukiniu per Lietuvą iš Karaliaučiaus srities į Baltarusiją. Vilniaus apygardos teismas 2017 metų liepos 7 dieną dėl šnipinėjimo jam skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę.
Anot teisėsaugos, jis buvo Federalinės saugumo tarnybos (FSB) Karaliaučiaus srities valdybos karininkas, o šnipinėdamas naudojosi netikra tapatybe. Lietuvos žvalgybos teigimu, tai buvo pirmas atvejis Lietuvoje, kai dėl šnipinėjimo buvo sulaikytas kadrinis Rusijos saugumo tarnybos darbuotojas.
Teisėsauga buvo skelbusi, kad N. Filipčenka siekė užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Rusijos karinės žvalgybos GRU karininkas S. Moisejenka sulaikytas 2014 metų pabaigoje.
Tiesa, tai, kaip ir kada vyko pasikeitimas, kaip jis buvo planuojamas iš Lietuvos saugumo tarnybų buvo galima išgirsti tik šykščias detales. Informacija žiniasklaidai buvo itin dozuojama, o daugelis dalykų – tiesiog nutylimi. Daugiau informacijos apie šnipų pasikeitimą atskleidė tik Norvegijos valdžios atstovai ir jų žiniasklaida, nuo kurios tam tikri dalykai nebuvo slepiami. Pasak norvegiško dienraščio VG, žvalgų apsikeitimas išties vyko Nidos pasienio punkte, tai žurnalistams patvirtino F. Bergo advokatas.
Du lietuviai ir norvegas buvo atskraidinti lėktuvu iš Maskvos į Kaliningradą, nuvežti iki sienos perėjimo punkto kur jiems buvo perskaitytas įsakymas apie jiems suteikiamą malonę. Kitoje pusėje sienos jų laukė, be kitų asmenų, Norvegijos ambasadorius. Tiesa, šios informacijos Lietuvos pasienio tarnyba nepatvirtino, nors Norvegijos žiniasklaidai jie paaiškino, kad joks tiltas šnipų mainuose nefigūravo. Taip tapo aišku, kad pasikeitimas žvalgais nevyko ant Karalienės Luizos tilto tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities, kaip buvo galima tikėtis.
Šnipų mainai, pasak Norvegijos žiniasklaidos, buvo pradėti strateguoti iškart po to, kai pasienyje su Rusija buvo areštuotas norvegų pasienietis F. Bergas. Pati Norvegijos premjerė pripažino, kad jie ėmė ieškoti būdų, kaip susigrąžinti vyrą ir po ilgų paieškų ir apklausų NATO bendruomenėje paaiškėjo, kad Lietuva turi tai, ko nori Rusija – FSB agentą N. Filipčenko. Tiesa, kelias į iškeitimą nebuvo trumpas ir lengvas, tam Lietuvoje trukdė rinkimai, o dar anksčiau – prezidentės Dalios Grybauskaitės nusiteikimas nerodyti iniciatyvos apsikeitimui.
Tik pasikeitus prezidentui ir Maskvoje nuteisus F. Bergą buvo uždegta žalia šviesa galimiems mainams, tiesa prieš tai vyko gana sunkios derybos, kuriose rusai spyriojosi formulei 3+2, visgi vėliau apsigalvojo. Kodėl Rusija pakeitė nuomonę nėra žinoma.
Tam, kad įvyktų apsikeitimas prireikė kruopštaus planavimo, Gynybos tarybos palaiminimo ir įstatymo pakeitimo Seime. Norvegų žiniasklaida teigia, kad jų šalies vyriausybė naudojo visus svertus, kad klausimas liktų „šiltas“ Vakaruose, taip pat įtraukė JAV, kuri, pusę lūpų kalbama, taip pat kažkiek prisidėjo.
Tiesa, Lietuvos pareigūnai apie žvalgų apsikeitimą, grįžusius į tėvynę lietuvius iki šiol kalba itin mažai. Jei norvergai apie F. Bergą žino daug, o ir jis pats noriai kalba, tai lietuviai nė akyse nėra matę nė vieno iš dviejų išlaisvintų žvalgų, nėra žinoma nei kaip jie jaučiasi, nei kur jie yra. Toks paslaptingumas, pasak specialistų, Lietuvos žvalgybos skiriamasis bruožas.
Stebina norvegų atvirumas
Nacionalinio saugumo ir gynybos (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas tv3.lt sakė, kad toks „šnipų apsikeitimas“ nepriklausomoje Lietuvoje yra pirmas. Tarpukariu būdavo įvairiai ir apsikeitimus galima visaip traktuoti. Kariais keisdavosi ar panašiai, bet tai, kas vyko dabar – pirmą kartą [mūsų] istorijoje.
„Taip, kaip Norvegija komunikavo, stebino daug ką. Realiai tokios operacijos arba tokie apsikeitimai visą laiką būna įslaptinti ir nuo to labai priklauso sėkmė. Kad nesugadinti apsikeitimo visą laiką laikomasi didžiausio atsargumo. Kita vertus, niekas negalėjo garantuoti ar Rusija įgyvendins savo susitarimą. Iki paskutinės akimirkos buvo įtampa, visi laukėme, nežinojome ar išties bus taip, ar ne“, – pasakojo D. Gaižauskas.
Jis nesiryžo komentuoti, kur ir kada vyko apsikeitimas, taip pat nenorėjo pateikti daugiau detalių, nors žvalgai jau kuris laikas namuose ir yra saugūs.
„Aš atsisakau oficialių komentarų, norėčiau prieš tai susitikti su valstybės saugumo departamento (VSD) specialistais, susidėlioti, ką galima komunikuoti. Yra valstybės tarnybos paslapčių įstatymas ir ten labai aiškiai reglamentuoti tam tikri dalykai. Ar jų slaptumas dabar reikalingas? Nemanau, bet yra tvarka, kaip tai turi būti išslaptinta. Ir kai bus galima aš pažadėjau pakomentuoti. Tai ne tik įdomu, bet ir svarbu žinoti, net ir pataisa [malonės suteikimo] tam ir buvo skirta, dėl skaidrumo ir viešumo. Toks įvykis pas mus buvo pirmas, gal dėl to labai laikosi atsargumo, nekomunikuoja“, – svarstė komiteto pirmininkas
Jis tikino, kad atvejis, kai žmonėmis [keičiamasi], kai šie yra nuteisti, įkalinti ir teismo nuosprendžiai įsiteisėję, nėra dažni.
„Tai, ką mes padarėme yra istorinis dalykas, tuo labiau, kad turime instrumentus. Tikiu, kad gali ir kitos valstybės kažką panašiai pasidaryti“, – sakė D. Gaižauskas.
Žvalgybos veikia visur
Politologas Linas Kojala tikino, kad „šnipų apsikeitimas“ nėra dažnas reiškinys, bet jis pritraukia dėmesio dėl savo pobūdžio. Visgi pasikeitimai vyksta, nes žvalgybos dirba aktyviai ir neretai iškyla poreikis [apsikeisti žmonėmis] nepaisant to, kokie yra valstybių santykiai.
„Matėme tai ne kartą, tarkime, tarp JAV ir Rusijos prieš bene dešimt metų Vienoje vyko garsus pasikeitimas agentais. Anksčiau tarp Sovietų Sąjungos ir JAV taip pat vykdavo apsikeitimai. Apsikeitimų metu veikia veidrodinis principas, keičiami tokios pat svarbos arba tiek pat agentų“, – pasakojo politologas.
Anot jo, žvalgybos veikia visame pasaulyje, nepaisant to, ar valstybės draugiškos, ar priešiškos. Tiesa, veikimo pobūdis dažniausiais būna skirtingas ir yra tolerancijos ribos, taip sąjungininkai dažniausiai supranta, kas yra leistina vienas kito teritorijoje, o kas peržengia ribas. Pasikeitimai dažniausiai vyksta tarp konfrontacinį statusą turinčių šalių, nes jos veikia šiek tiek grubesniais metodais.
Pasak L. Kojalos, Rusijos žvalgybos aktyvumas yra nemenkas, tą mato Lietuvą, tą jaučia ir kitos Vakarų valstybės. Geopolitinė situacija yra tokia, kad tarp Vakarų ir Rusijos kyla įvairūs skandalai, nuo Skripalių nuodijimo iki kibernetinių atakų ir duomenų nutekinimo ir akivaizdu, kad žvalgybos tame atlieka vaidmenį.
Visos valstybės turi žvalgybos ir kontržvalybos biurus, tiesa, skiriasi tradicijos, praktikos ir veikimo pobūdis. Visgi kiekviena valstybė nori žinoti, kas vyksta pasaulyje, yra vykdomas informacijos rinkimas.
Kremlius labai norėjo Filipčenko
Politikos mokslų specialistas Nerijus Maliukevičius sako, kad dažniau tokie apsikeitimai vykdavo Šaltojo karo metu, tuomet Vokietijoje būdavo net „žvalgų tiltas“.
„Šis apsikeitimas yra išskirtinis tuo, kad yra kompleksiškas. Formulė 2+1 iliustruoja bendradarbiavimą iš mūsų pusės tarp NATO partnerių, kai Norvegija ir Lietuva gali susitarti ir padėti viena kitai. <..> Iš komunikacijos atrodo, kad svarbiausias žmogus buvo norvegų pasienietis, bet panašu, kad svarbesnis už jį rusams buvo jų FSB pareigūnas Filipčenko. Manau tai ir iliustruoja du už tris formulę. Viešumas galbūt yra nukreiptas į Norvegijos žmogų, bet akivaizdu, kad Lietuva turėjo Kremliui svarbų žmogų, kurį Rusija norėjo susigrąžinti ir šiuo atveju Lietuvos vaidmuo yra esminis: mes jį turėjome, mes koordinavome šią operaciją ir net reikėjo įstatymus pakeisti tam, kad viskas sėkmingai vyktų“, – sakė politologas.
Jis tikino, kad slaptumas – Lietuvos stilius, net lyginant su estais. „Kai estai vykdė apsikeitimą ir atgavo savo žmogų, jie tą apsikeitimą filmavo. O mūsų saugumo institucijų stilius yra gerokai kitoms tokio viešumo atžvilgiu. Reikia suprasti, iki paskutinės minutės yra pergyvenama, kad tam tikri incidentai nepakenktų visai operacijai, nes ji yra paremta susitarimo principu tarp labai skirtingų ir oponuojančių pusių. Jei įvyktų tam tikri incidentai, Rusija galėtų atšaukti savo spendimus. Mes matėme, kaip sudėtingai vyko apsikeitimas žmonėmis tarp Ukrainos ir Rusijos, kuomet Olegas Sencovas buvo grąžinamas ir paskutinę minutę rusai norėjo perimti savo žmogų, susijusį su lėktuvo numušimu. Tai užtruko, nes įvyko neplanuoti pokyčiai. Visa tai iliustruoja baimę, kad tai nepakenktų pačiai operacijai“, – svarstė politologas.
Rusijos žvalgyba visada buvo aktyvi, o Baltijos šalys yra „dėmesio regionas“. Tai, kad mes turėjome sulaikę tokius, palyginti aukšto rango saugumo pareigūnus, žvalgus, iliustruoja visą žvalgybos institucijų veiklą.
Pasibaigus Šaltajam karui šnipų apsikeitimai tapo retų reiškiniu. Vienas didžiausių vyko prieš devynerius metus Vienos oro uoste, kur dešimt Rusijos agentų buvo atskraidinti iš JAV ir iškeisti keturis amerikiečius, kurie buvo įkalinti Rusijoje. 2015 metais Estijoje ant Narvos upės tilto taip pat vyko žvalgų apsikeitimas.
Šaltojo karo metais populiariausia žvalgų apsikeitimo vieta buvo Glenickės tiltas per Havelo upę, kurti skyrė Rytų Vokietiją ir Vakarų Berlyną. Pirmasis žvalgų pasikeitimas tarp priešiškų pusių ant šio tilto vyko 1962 metais, o paskutinysis – 1986 metais, kai trys Vakarų agentai ir politinis kalinys buvo išleisti į keturis Rytų bloko žvalgus ir į Karelį Františeką Koecherį, kuris buvo sėkmingai įsisukęs į ČŽV.
