Štai taip varinio būgno dudenimas iš Vadoklių bažnyčios šventoriaus gaudžia nuo seniausių laikų.
Tai raginimas keltis ir eiti švęsti Velykų. Bet dar niekada Išganytojo prisikėlimo rytas nebuvo toks niūrus ir tuščias.
Dėl koronaviruso pandemijos visą šalį kaustant karantinui į parapijos Švenčiausio Jėzaus širdies bažnyčią taip niekas ir neatskuba. Pirmą kartą per ketvirtį amžiaus vadokliečiai sulaužė tradiciją neatsišaukti į būgno kvietimą.
„Taigi tas būgnas atrodo kažkoks toks vienišas nėra visos tos kompozicijos, nėra procesijos nėra žmonių ir vat kažkaip tai liūdna lygtai. Būgnas skamba, o Velykos kažkokios kitokios", – sakė vadoklietis Vidmantas Skurdenis.
„Labai liūdna Vadokliai yra gan tikintis kraštas ir tikrai čia būna pilnas šventorius. aš čia gyvenu šalia bažnyčios ir aš nuo pat mažens prisimenu tiesiog girdžiu to būgno dundesį būtent 7 val. ryte bundant gamtai čiulbant paukšteliams tekant saulei pradeda girdėtis būgno dundesys", – kalbėjo Vadoklių kultūros namų vadovė Eugenija Zakarskienė.
Padarė išmitį
Velykų rytą būriuotis bažnyčios šventoriuje griežtai uždrausta, išimtis padaryta tik būgnininkams ir saujelei kultūrininkų atsakingų už būgną. Beje, būgnas iš visų jėgų mušamas pakaitomis vienam nuvargus, tuoj pat keičia kitas.
„Mes abu su Albertu pradėjom nuo jaunystės dienų ir pražilom tikriausiai ir numirsim gal prie būgno. Kiek odų suplėšėm sunku ir pasakyti nes ir šunies ir teliuko buvo ir ožio", – sakė būgno mušėjas Sigitas Liobikas.
„Čia yra ir ritualinis instrumentas ir signalinis kada nebuvo laikrodžių, o kaip prisišauksi tik varpais ir būgnu šaukdavo tikinčiuosius į bažnyčią", – vadoklietis Vidmantas Skurdenis.
O nutilus būgno garsams ir nurimus bažnyčios varpams jau be įprasto šurmulio, procesijos kunigas vienas stoja aukoti mišias. Per Velykas tuščioje bažnyčioje dar niekada nebuvo taip tylu.
Vadoklių klebonas viliasi, kad žmonės pasimokys iš šios pandemijos ir iš naujo atras vertybes. Įvertins paprastą buvimą kartu, bendrystę ir šeimų gebėjimą susitelkti, o ne dabar garbinamus materialius niekniekius.
„Velykos yra Velykos norisi šiandien kiekvienam žmogui dvasiškai paspausti ranką apkabinti palinkėti to išlikimo, išgyvenimo. Juk išgyvenome ne pirmą negandą kaip visuomenė, pasaulis", – Vadoklių parapijos klebonas Ričardas Banys.
Šiemet vadokliečiai tikėjosi ir planavo būgnijimo tradiciją atšvęsti itin pakiliai ir džiaugsmingai, mat Vadoklių Velykų būgno mušimas paskelbtas nacionaline nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Deja, šventinius planus pakoregavo karantinas.
„Būgno skambesys tikrai labai plačiai eina ir mano paties mama iš gretimo Užuvėžio kaimo už 3 km tai pasakoja kaip vaikystėje atsimena kad per Velykas išeidavo į kiemą už ežero girdėdavosi kaip skamba būgnas", – kalbėjo D. Butkus.
„Kovo 13 d. buvom pakviesti pasiimti būgno sertifikato, nes Vadoklių kultūros centras yra teikėjas ir mes jį saugotumėm. Esama situacija sutrukdė mums", – sakė E. Zakarskienė.
Būgno mušimas Velykų rytą, anksčiau buvo dažnas reiškinys daugelyje Lietuvos bažnyčių, bet bėgant dešimtmečiams paprotys beveik visur išnyko. Tradicija išliko tik atokiame Aukštaitijos krašto bažnytkaimyje ir žemaičių Kalvarijoje.