Marius Laurinavičius šį tekstą publikavo savo „Substack“ kanale. Autorius leido žiniasklaidai publikuoti šį tekstą.
Visuomenė turi teisę žinoti: susipažinkite su Pranešėju ir išgirskite visiškai kitą istorijos versiją, negu buvęs VSD pareigūnas Tomas Gailius papasakojo knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ autoriams.
„Tiek atviro melo, kiek iš Tomo lūpų liejasi knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas“, pasakose tikrai nebūna. O daugumai dabartinių VSD darbuotojų ypač šlykštu, kai toks žmogus, kokį tie darbuotojai žino ir pažįsta, kalba apie garbę, orumą… ir „teisę“, – tokia iš pradžių gana lakoniška bet itin emocinga buvo žmogaus, ne tik asmeniškai pažįstančio Tomą Gailių, bet ir anksčiau tiesiogiai kartu su juo dirbusio, pirmoji reakcija.
Tokio komentaro sulaukiau paprašęs įvertinti, ką šis žmogus iš T.Gailiaus lūpų perskaitė Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės knygoje, jau tapusioje bestseleriu ir keliančioje politines audras Lietuvoje. O taip pat prisiminęs garsiąją prezidento frazę, kad pasakų jis esą neskaito.
Kaip jau supratote, T.Gailius ir yra tas paslaptingasis Pranešėjas, kurio asmenybės intriga tiek laiko audrino Lietuvą.
Iš karto prisipažinsiu, kad man pačiam jau labai seniai kilo abejonių tiek dėl visuomenei dar nuo 2020 metų peršamos istorijos, kuri remiasi vien Pranešėjo ir galbūt dar jo aplinkos žmonių pasakojimais, tiek ir dėl paties Pranešėjo motyvų.
Tačiau dabar šias abejones jau galiu pagrįsti net ne vien savo argumentais bei jau paminėto, bet ir dar vieno iš vidaus padėtį VSD žinančio liudininko informacija ir vertinimais. Ir būtent tai yra pagrindinė priežastis, kodėl nusprendžiau ne tik pirmas Lietuvoje viešai paskelbti, kas yra Pranešėjas, bet ir papasakoti visai kitą buvusio VSD pareigūno mums peršamos ir nacionaliniam saugumui pavojų jau kelti galinčios istorijos versiją.
Visuomenės teisė žinoti visas versijas
Visuomenė turi teisę žinoti. Ypač kai vėl iš naujo eskaluojama istorija, pagrįsta vien Pranešėjo (iš karto pabrėšiu – asmeniškai suinteresuoto liudytojo) bei su juo akivaizdžiai susijusių pareigūnų teiginiais, kuriuos jau tyrė ir atmetė tiek Lietuvos teisėsaugos institucijos, tiek Seimo nacionalinio saugumo bei gynybos komitetas, kuriame buvo atstovaujamos visos pagrindinės Lietuvos partijos – tiek pozicija, tiek opozicija.
Aš puikiai suprantu, kokią ugnį į save iššaukti rizikuoju, pasiryžęs papasakoti tą visiškai kitą visuomenę audrinančios istorijos versiją. Ypač kai mano paties tikrai gerbiamų žurnalistų D.Pancerovo ir B.Davidonytės knyga ir net kelias savaites nesiliaujančios diskusijos apie ją žiniasklaidoje jau nedviprasmiškai suformavo visuomenės nuomonę.
Tačiau ne tik savo motyvus plačiau paaiškinsiu, bet ir visus tikrus ar tariamus interesus viešai deklaruosiu šio rašinio pabaigoje. O kol kas tik trumpai užtikrinsiu, kad vieninteliai mano interesai yra atskleisti visai kitą (aš esu įsitikinęs, kad tikrąjį) šios istorijos vaizdą, negu tas, kurį sąmoningai kuria Pranešėjas, ir bent jau įspėti dėl grėsmių nacionaliniam saugumui.
Dar galiu pabrėžti, kad nei aš pats nei mano šaltiniai (už juos šiuo atveju taip pat galiu garantuoti) neturime jokio asmeninio suinteresuotumo šioje istorijoje – nei ginti Valstybės saugumo departamento vadovybę, nei saugoti nuo kaltinimų prezidentą Gitaną Nausėdą, nei stoti į vieną ar kitą pusę politikų kovose, kurios verda šios istorijos pagrindu.
Tiesa, ir politinių kovų aspektu, jau žinant, kad T.Gailius buvo iš karto priglaustas valdančiųjų, kiek kitaip dabar gali atrodyti tų vadančiųjų „praregėjimas“ ir iš jų pasipylę raginimai dabar tirti tai, ko anksčiau tirti neva nenorėta. Ar tas nuomonės pasikeitimas ir T.Gailiaus globa nesusijusi su jau anksčiau pradėta kova prieš prezidentą?
Ieškoti atsakymų į tokius klausimus – juk taip pat visuomenės teisė. Ir Pranešėjo asmenybės išviešinimas, mano įsitikinimu, gali padėti objektyviau vertinti padėtį.
Na, o viena galiu tikrai garantuoti – tikrai šio rašinio tikslas nėra kaip nors diskredituoti pačią knygą „Pranešėjas ir Prezidentas“, o juo labiau D.Pancerovą ir B.Davidonytę, kuriuos, kaip minėjau, pats tikrai gerbiu.
Susidorojimas su Pranešėju? O gal - gerai parengta klano ataka prieš pasiryžusius sutramdyti patį klaną?
Šio rašinio tema ir tikslas yra papasakoti visiškai kitą T.Gailiaus ir susijusių asmenų, kurie jau, atrodo, jautėsi užvaldę VSD ne mažiau negu visiems iš anksčiau žinomas „valstybininkų klanas“, o dabar tiesiog negali susitaikyti su pralaimėjimu, istoriją.
Mano šaltinių teigimu, tai netgi tiksliausia būtų vadinti būtent „valstybininkų klano“ istorijos tąsa. Nors pats T.Gailius knygoje tarsi prevenciškai atsiriboja nuo „valstybininkų klano“, tuo klaidindamas tiek knygą rašiusius žurnalistus, tiek ir skaitytojus, o tuo pačiu ir visą visuomenę.
„Tu, kaip visada, nori faktų. Gerai, pradėkim melą paneiginėti faktais. Atsiversk 283 knygos puslapį“, – netikėtai įsakmiai nuskabėjo VSD užkulisius žinančio mano šaltinio, pavadinkime jį Linu, balsas, pradėjus pokalbį apie tai, kaip jis mato, kas čia vėl vyksta su ta Pranešėjo istorija. – „Pradėk skaityti nuo antros pastraipos iš apačios”.
Taip ir padariau.
„Grįžtant prie Tavo motyvacijos“, – kalbėjo Pancerovas, – „Politikos užkulisiuose buvo manančiųjų, kad Tavo istorija yra „valstybininkų“ bandymas susigrąžinti įtaką Departamente.“
„Galiu pasakyti, kad ne“, – ramiai atsakė Pranešėjas, – „Niekada nepriklausiau tai pareigūnų grupei. Savaime suprantama, kai kuriuos pažinojau, jie buvo Departamento vadovai, bet tame rate aš nebuvau“, – tiek perskaičius balsu, Linas trumpai tarė: „užteks“.
„Pradėkim nuo to, kad Pancerovas arba nesiaiškino, kas yra artimiausia Gailiaus aplinka, arba Pranešėjas jį tiesiog vedžiojo už nosies apgaudinėdamas. Nes aš Tau pasakysiu tuo metu artimiausio Gailiaus bendražygio ir buvusio jo pavaduotojo – o juk pavaduotojas ne kartą minimas net pačioje knygoje – pavardę, o Tu paskui jau tiesiog „paguglink“, – toliau lyg mokykloje aiškino Linas.
Guglinti nereikėjo. Pavardė, kuri buvo netrukus įvardyta, visai Lietuvai tikriausiai ilgam įsiminė būtent iš vadinamojo „valstybininkų“ skandalo laikų. O žmogus ta pavarde tapo vos ne vienu ano skandalo simbolių.
Čia jau įterpsiu savo nuomonę, bet, aš tikrai manau, jog, jei D.Pancerovas ir B.Dovydaitytė būtų išgirdę tą pavardę, bent jau tų priminimų apie „valstybininkų skandalą“ ir savotiško T.Galiaus munduro išskalbimo tame kontekste tikrai knygoje nebūtų likę.
„Pavaduotojas buvo Linas Jurgelaitis – būtent jis visą laiką buvo artimiausias Gailiaus bendražygis, jis tikriausiai buvo ir neįvardytas pavaduotojas, ne kartą minimas knygoje. „Tikriausiai“ sakau tik todėl, kad iš viso buvo du pavaduotojai, tačiau iš knygos konteksto manau, kad galiu atspėti, jog kalbama būtent apie Jurgelaitį.
O Jurgelaitis buvo ne tik Gailiaus pavaduotojas ir artimiausias bendražygis. Ir ne tik VSD – jie net neatskiriami kaimynai, gyvena šalia vienas kito. Bet aš – ne apie tai. Jurgelaitis VSD dabar jau nebedirba, kaip ir Gailius, todėl, manau, galiu šiek tiek papasakoti neatskleisdamas jokių valsybės paslapčių.
Pranešėjo istorija be Jurgelaičio įvardijimo tiesiog iš principo negali tapti aiški iki galo. Nes tai ir buvo du svarbiausi asmenys, kurie, prieš ateinant Jauniškiui (dabartinis Departamento vadovas Darius Jauniškis - mano pastaba), VSD buvo visur „susistatę“ savo žmones. Todėl, tų žmonių rekomenduoti, abu tapo tos knygoje aprašomos svarbiausios valdybos vadovu ir pavaduotoju.
Tačiau po kiek laiko Gailiaus kartu su Jurgelaičiu susikurtai „valstybei valstybėje“ ėmė kilti grėsmė. Aš tikrai žinau, kad su naujuoju vadovu viltis sieję žemesnės ir vidutinės grandies pareigūnai pradėjo ieškoti būdų, kaip informuoti vadovybę apie Departamente susiklosčiusią situaciją ir to keliamas grėsmes.
Beje, grėsmes ne tik pačiai T.Gailiaus ir L.Jurgelaičio užvaldytai VSD sistemai, bet ir pačiai naujajai vadovybei. Mat šie asmenys leido sau savo aplinkoje atvirai šaipytis iš Jauniškio ir Bridikio, kone atvirai juos niekino ir nė neketino užleisti realios valdžios Departamente. Atvirkščiai, norėjo ją stiprinti.
Tuo tarpu naujosios vadovybės nuostatos buvo kitos. Žvelgiant į visa tai iš šalies, buvo akivaizdu, kad tik laiko klausimas, kada įvyks konfliktas.
Jeigu trumpai, tai ir yra visa Pranešėjo istorijos esmė. Aš galiu nežinoti kai kurių detalių, bet už esmę tikrai garantuoju. Todėl ir pasakodamas, kad neva nebuvo jokių konfliktų su vadovybe, Gailius tiesiog meluoja. Viešai jų galbūt ir nebuvo, bet situacija buvo tokia, kaip papasakojau“, – lyg žirnius į sieną bėrė Linas, neleisdamas suabejoti nė vienu savo žodžiu.
Beje, abu mano šaltiniai tvirtino, kad T,Gailius melavo ir teigdamas, kad jis pats nepretendavo į VSD vadovo postą.
„Knygoje jis teigia, kad taip tvirtinti gali tik nesuprantantys Departamento veiklos ir principų. Aš juos suprantu ne blogiau už Tomą, bet galiu patvirtinti, kad jo ambicijos tapti VSD vadovu man buvo žinomos. Esu net girdėjęs, kad jis jau buvęs tarp pretendentų anksčiau“, – tvirtino Rokas.
„Išmestas į gatvę“, bet rado šiltą vietelę ministerijoje
Išklausius Lino, manau verta dar kartą paaiškinti ir tai, kodėl nusprendžiau, jog dabar jau tiesiog visuomenės interesai reikalauja viešai atskleisti Pranešėjo asmenybę.
Kas pranešėjas yra iš tikrųjų, aš, visai kaip ir knygos autoriai, žinau nuo 2020 metų. Bet niekuomet nemaniau, kad šią informaciją kada nors skelbsiu viešai. Pakeisti nuomonę privertė būtent dabar viešumoje eskaluojamas melas.
Ir ne vien apie melą, kurį jau įvardijo Linas, skelbdamas savo Pranešėjo istorijos versiją, aš kalbu.
Kalbu apie turbūt visiems akivaizdų tapsiantį melą dėl „išmetimo į gatvę“, kai paskelbsiu dar vieną faktą. Apie teiginius, kad kone nusikaltimus atskleisti pasiryžusiam Pranešėjui ne tik nepavyko pasiekti „teisingumo“, bet ir jis pats esą nukentėjo – tariamai buvo „išmestas į gatvę“, prisidengus VSD reorganizacija. Ir dėl to, kad pranešėjas pralaimėtų, neva sutapo kone visų Lietuvos politikų ir politinių jėgų interesai, išskyrus Seimo narį Vytautą Baką.
Pirmiausia, man tikrai neatrodo, kad „išmetimas į gatvę“ bei dabartinių valdančiųjų globa ir šilta vieta ministerijoje yra tapatūs dalykai. Mat T.Gailius, vos pasitraukęs iš VSD (beje, savo noru) netrukus įsidarbino ir iki šiol dirba Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio patarėju.
Nesuprantu ir, kaip, pavyzdžiui, tariamą visų politinių jėgų sutarimą dėl savų interesų „aukoti“ T.Gailių galima suderinti su jo dabartinėmis pareigomis ministerijoje.
Tiesa, reikia pripažinti, kad patys D.Pancerovas ir B.Davidonytė, kadangi neabejotinai žino ne tik, kas yra pranešėjas, bet ir kur jis dabar dirba, knygoje neeskaluoja „išmetimo į gatvę“ temos.
Atvirkščiai, jie, nors neabejotinai paties T.Gailiaus (ir galbūt jo bendražygių) suklaidinti, kad Pranešėjas buvo tiesiog priverstas išeiti iš darbo dėl kone jam vienam skirtos VSD reorganizacijos, rašė, jog pranešėjas turėjo apsiprasti su nauja realybe, kuri buvo „rami ir biurokratiška“.
Tačiau sutikite, kad informacijos apie tai, kas yra Pranešėjas ir kur jis dirba, tikriausiai neturintys kiti žiniasklaidos atstovai, įvairūs apžvalgininkai ir net politikai, kurie, ko gero, žino tikrąją tiesą, eskaluoja būtent „išmetimo į gatvę“ temą, nors nė vienas pareigas einantis ministro patarėjas tikriausiai nesijaučia „išmestas į gatvę“.
Bet svarbiausia ir ne tai.
„Teiginiai, jog reorganizacija atlikta dėl to, kad galima būtų pašalinti T.Gailių, yra visiškas absurdas. Net žiniasklaida rašė, kad dėl tos reorganizacijos, kuri, beje, bent jau kiek aš žinau, buvo suplanuota gerokai anksčiau negu paaiškėjo Pranešėjo istorija, VSD paliko tikrai ne vien T.Gailius. Tikrai ne visiems ta reorganizacija patiko. Kai kurie net kovojo teismuose – visa tai yra aprašę žurnalistai. Bet ką visa ši situacija galėtų turėti bendro su dėl tariamai vieno asmens sugalvota reforma, jei ji palietė gerokai daugiau žmonių?“ – net nebesupratau, ar daugiau piktinosi, ar tiesiog į sveiką protą apeliavo jau minėtas su T.Gailiumi kartu dirbęs šaltinis – pavadinkime jį Roku.
„Ar žinai, kokia tikroji T.Gailiaus pasitraukimo priežastis, net jei darytume prielaidą, kad šis pasitraukimas buvo susijęs su reorganizacija“, –netikėtai pats paklausė Rokas, kai galiausiai sutiko plačiau papasakoti savo versiją, kas iš tiesų yra Pranešėjo istorija ir su kuo ji susijusi.
„Iš kur galėčiau?“, – nė nebandžiau apsimesti.
Tačiau tai, ką po tokio mano atsakymo paaiškino Rokas, mane taip pribloškė, kad aš net kelis kartus perklausiau, ar tai gali būti tiesa.
„Vienas reorganizacijos rezultatų buvo tas, kad galų gale įtvirtintas reikalavimas, jog tam tikras pareigas galėtų užimti tik pareigūnai atitinkamu lygiu mokantys anglų kalbą. Vienintelė užsienio kalba, kurią moka T.Gailius, yra rusų. Todėl jis galėjo pretenduoti tik į žemesnes pareigas, bet aišku, kad jam tai netiko. Ar reikalavimas mokėti užsienio kalbą, kai be jos sunkiai įsivaizduojamas darbas su partneriais, o VSD tikrai visiems suteikiamos galimybės ją išmokti, darbuotojai siunčiami į specialius kursus, yra panašus į susidorojimą?“ – jau tarsi mane klausimais atakuoti ėmė Rokas.
Bet aš, nors ir tikrai neturėdamas pagrindo nepasitikėti šiuo šaltiniu, taip pat jau buvau skaitęs Sveikatos apsaugos ministerijos pateikiamą viešą T.Galiaus biografiją. O joje juodu ant balto parašyta, kad užsienio kalbos, kuriomis neva kalba T.Gailius, yra rusų ir anglų.
Todėl nerimstu: „bet juk T.Gailius rašo, kad moka angliškai – jo oficialioje biografijoje taip teigiama“.
„Klausyk, aš su juo dirbau. Jei jau domiesi ir ketini kažką paskelbti, būtinai parašyk, ką sakau - tegul, pavyzdžiui, žurnalistai patikrina, kaip jis moka angliškai. Jis dėl to kalbų nemokėjimo net negalėjo dalyvauti susitikimuose su partneriais. Na, išskyrus derybas su rusais, žinoma. Čia jis buvo nepralenkiamas. Bet rusai gi nėra mūsų partneriai. Ar ne?“, – dar netikėčiau atsakė Rokas.
Ir apie Maskvą - visiškai kitaip
Ir užuominą aš tikrai supratau. Supratau todėl, kad kai, jau žinodamas, kas yra pranešėjas, dar 2020 metais klausiau Roko, ką jis mano apie Seimo nario V.Bako pastangas pradėti parlamentinį tyrimą dėl Pranešėjo pateiktos informacijos, jis atsakė kita užuomina: „tirti reikėtų patį Pranešėją. Beje, kaip tik dėl to, kuo Tu pats labiausiai profesiškai domiesi“.
Supratęs, kad užuomina reiškia kažką, kas susiję su Rusija, aš, žinoma, jau tada bandžiau iškvosti Roką. Tačiau nesėkmingai.
Kai šį kartą pabandžiau perklausti dėl to paties, mano pašnekovas irgi buvo ne itin kalbus.
„Gandų aš skleisti nenoriu. Nors bent jau po to, kai T.Gailius grįžo iš Maskvos - ar pastebėjai, kad tas darbo Rusijoje periodas knygoje lyg tyčia pateikiamas lyg išskirtinio Tomo patikimumo įrodymas – įtarimų dėl jo kai kam buvo kilę. Bet daugiau aš Tau nieko nepasakosiu, nes tai ir galima buvo pavadinti tik sklandžiusiais įtarimais, bet nebuvo nieko konkretaus“, – iš pradžių atrodė, kad tarsi save tramdo Rokas.
Tačiau netrukus pasirodė, kad vis dėlto nesusitramdė.
„Tačiau aš Tau galiu papasakoti, ką pats žinau. Na, savo vertinimą, kaip žmogus su juo dirbęs. Tomas - jis visuomet buvo toks “rytietiškos orientacijos žmogus”. Gal čia ir ne geriausias argumentas, bet kolegos Maskvoje pasakojo, jog ten Tomas sūnų leido ne į tarptautinę vakarietišką, o į rusų mokyklą. Girdėjau, kad buvo klausimų dėl jo žmonos draugių Rusijoje, net dėl jos ir vaikų kelionių į Rusiją, neturint diplomatinio imuniteto. Tokia kažkodėl Rusiją visuomet mėgusi šeima - net nepaisant darbo specifikos. Bet čia gal labiau žmogaus apibūdinimas, o ne realūs faktai.
Bet jei grįšime prie to, ką tikrai žinau, aš pasakyčiau taip - ne veltui jis kalbų, išskyrus rusų, nemoka. Jis niekuomet nebuvo linkęs bendradarbiauti su partneriais Vakaruose. Nežinau, gal čia mano interpretacija, bet aš net sakyčiau, kad visuomet tą bendradarbiavimą stabdė“, – aiškino Rokas.
Tačiau tokie vertinimai, net jei teisingi, ir yra tik vertinimai. O mane užuomina, kad Pranešėjas galėjo būti kažkuo įtariamas, tikrai suintrigavo.
Todėl vėl kreipiausi į Liną, kaip minėjau, taip pat iš vidaus žinantį situaciją.
„Ar gali būti, kad Pranešėjas buvo įtariamas dėl kažkokių nederamų ryšių su Rusija arba jos tiesioginiais ar netiesioginiais atstovais ir būtent dėl to kilo konfliktas, pasibaigęs Pranešėjo istorija“ – tiesiai paklausiau šio savo šaltinio.
„Aš Tau pasakysiu tik tai, ką tikrai žinau. O tikrai žinau, kad Gailiumi nepasitikėjo užsienio partneriai. Tą tikrai žinau. Daugiau - kol kas tik gandai ir interpretacijos. Kitaip dabar kalbėtume ne apie Pranešėjo, o apie kažkokią kitą istoriją, gal net apie estišką Siimo (Hermanas Siimas – itin aukšto rango Estijos žvalgybų pareigūnas, 2008 metais suimtas už šnipinėjimą Rusijai – mano pastaba) istoriją“, – lyg kirviu nukirto Linas.
Žodžiu, šiuo aspektu teko nusivilti – tenka pripažinti, kad jokio „rūkstančio ginklo“, bandydamas ieškoti tiesioginės „Maskvos rankos“ šį kartą neradau, nors kažkokių įtarimų, regis, vis dėlto būta.
Manipuliavimo ir „melo gaudymo“ pradžiamokslis
Tai kam iš viso tai pasakoju, jei įrodymų šiuo atveju nėra?
Pasakoju todėl, kad Rokas labai įdomiai, pats pasiremdamas tuo darbo Maskvoje arba, atvirkščiai, galimų ryšių su Rusija pavyzdžiu, paaiškino, kaip Pranešėjas gali manipuliuoti net patyrusiais žurnalistais, kai patikrinti informacijos iš esmės nėra kaip.
„Štai žiūrėk – knygoje Maskva minima, kaip išskirtinio Tomo patikimumo, nuopelnų valstybei ir patirties įrodymas. O aš tą pačią istoriją Tau papasakoju visiškai priešingai – dažnu atveju nei Tu, nei D.Pancerovas su B.Dovydaityte nieko patikrinti negalite iš principo. Belieka tikėti arba netikėti. Mano nuomone, žurnalistai pasirinko tikėti, o Tomas juos sumaniai vyniojo aplink pirštą.
Nebent kažkas būtų padėjęs „gaudyti melą“, turėdamas informacijos iš vidaus. Jei nori, galiu pasiūlyti savo paslaugas „gaudant Tomo melą“ iš knygos“.
Negi būčiau galėjęs atsisakyti.
„Toli gražu ne apie visus minimus epizodus galiu net iš principo kalbėti, nes tiesiog nežinau – nežinau ne tik faktinių aplinkybių, bet ir to, ar taip galėjo būti.
Suprask, kad Departamente itin griežtai laikomasi „būtina žinoti” principo, kuris reiškia, kad kartais vienam kabinete dirbantys žmonės nežino ir negali žinoti, ką daro kolega, jei jam žinoti nebūtina. Todėl ir daugelio dalykų, ką Tau papasakotų vienas ar kitas VSD pareigūnas, negalėtų patvirtinti ar paneigti daugelis kitų VSD darbuotojų. Parasčiausiai nežinotų. O Pancerovas juk pats vienoje laidoje Tapinui (Andrius Tapinas – knygą išleidusios „Laisvės televizijos“ vadovas – mano pastaba) prisipažino, kad apskritai Pranešėjo informaciją tikrinti buvo itin sunku.
Na, pavyzdžiui, imkime epizodą, susijusį su dar vienu legendos apie Tomą kūrimo štrichu - jo tiesioginį dalyvavimą airių teroristų sulaikymo operacijoje Lietuvoje. Ten rašoma, kad Tomas, „smarkiai rizikuodamas“ asmeniškai susitikinėjo su teroristais, kvietėsi juos į savo netikrus namus.
Gal taip ir buvo, nors asmeniškai, pažinodamas Tomą, tuo abejočiau. Na, pavyzdžiui, dėl to, kad angliškai, kaip minėjau, jis nekalba. Bet tikrai nieko neteigiu, nes nežinau – kažkaip teoriškai galėjo būti visaip.
Aš tik noriu pasakyti, kad galiu beveik garantuoti, kad šią legendą žurnalistai kūrė vien iš paties Tomo pasakojimo. Nes tokias detales gali žinoti tik operacijos dalyviai - ir tai ne visi. O kokia tikimybė, kad žurnalistai žino, kas buvo kiti tos operacijos dalyviai? Iš esmės lygi nuliui“, – tarsi net tikėjimą, jog Pranešėjo informaciją iš viso galima buvo patikrinti rašant knygą, pirmiausia bandė sugriauti Rokas.
Tačiau netrukus perėjo ir prie „mitų griovimo“.
„Žiūrėk, knygoje, pavyzdžiui, yra epizodas, kai atostogaujantis Pranešėjas neva sulaukia savo pavaduotojo skambučio, kuris paknopstom lekia į Kauną pranešti Pranešėjui, kad Jauniškis jam davė nurodymą pradėti tyrimą prieš kitos žvalgybos institucijos aukšto lygio pareigūną.
Tomas esą liepia pavaduotojui nieko nedaryti, o grįžęs iš atostogų nueina aiškintis pas Jauniškio pavaduotoją Remigijų Bridikį. Tas nusijuokia, pažada pakalbėti su Jauniškiu – ir viskas, joks tyrimas nepradedamas.
Jei trumpai - tokia pasakojama istorija, kuria remiantis aiškinama, kaip ir kodėl Tomui ėmė kilti abejonių dėl VSD vadovybės sprendimų.
Ir vėl – nežinau ir negaliu žinoti tokių dalykų, bet… taip net iš principo negalėjo būti. Pagal procedūras negalėjo, nes… ta valdyba apie kurią kalbama iš principo nepradėdavo tokių tyrimų. Tai buvo koordinavimo valdyba, kuri pati jokių tyrimų neatlikdavo, o tik juos kuruodavo.
Aš apskritai abejočiau, kad VSD net turėdama kokios nors informacijos apie kitos žvalgybos pareigūną, būtų net galvojusi pradėti savo tyrimą. Tam yra tos kitos žvalgybos institucijos imuniteto skyrius. Bet net jei kažkokiu būdu norėta kažkokį tyrimą pradėti, nurodymas jį pradėti turėjo būti perduotas visai kitai valdybai.
Ir kaip galėčiau nesutikti su G.Nausėda, kad bent jau kai kur pranešėjo pasakojimas iš tiesų virsta pasaka negalintiems faktų patikrinti žurnalistams?„ – konkrečiu pavyzdžiu, kur knygoje mato neatitikimus tikrovei savo teiginiu pagrindė mano šaltinis.
Ir tokių epizodų, pasak Roko, knygoje – ne vienas ir ne du. Pavyzdžiui, neįsivaizduojantis, kaip tai turėjo atrodyti realybėje, mano šaltinis apibūdino epizodą, kuriame D.Jauniškis neva pats prisipažino dėl neteisėtos veiklos jo pavaduotojui.
Bet aš dar bandau prieštarauti: „bet kaip su apdovanojimais – jie juk objektyvūs, jų nesuklastosi“.
„Ir taip ir ne“, – atsako Rokas. – „Apdovanojimai, kaip turbūt pats supranti, skiriami už konkrečias operacijas, bet kai iš esmės kontroliuoji VSD arba net jei vien tik vadovauji operacijai, bet nebūtinai labiausia dėl jos sėkmės nusipelnai, apdovanojimą gauti gali tiesiog kaip vadovas. Patys savaime apdovanojimai dažnai gali būti gal net labiau įtakos, o ne konkrečių nuopelnų rezultatas“.
Abejonės pirmiausia kilo man pačiam
O dabar, ko gero, atėjo laikas papasakoti tai, nuo ko abejoti skelbiama informacija net apie VSD tikrintus kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos arba jo štabo neva pateiktus savo rėmėjų sąrašus, pradėjau aš pats.
Kadangi šiuo atveju visuomenės interesas žinoti tikrąją, o ne Pranešėjo kuriamą istoriją man atrodo svarbesnis, atskleisiu dar vieną dalyką, kurio viešai atskleisti tikrai niekuomet neketinau.
Reikalas tas, kad paskelbus tų galimų G.Nausėdos rėmėjų, kuriuos tikrino VSD, sąrašus, aš juose pirmiausia ieškojau… savo pavardės. O neradęs suabejojau: gal ta sąrašų istorija ir nėra tokia, kaip viešai skelbiama?
Suabejojau todėl, kad G.Nausėda į savo rinkimų komandą kvietė ir mane.
Knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“ prasideda T.Gailiaus pasakojimu, kad 2018 metų liepos 13 dienos pavakare jis gavo patikrinti skirtus sąrašus, kuriuos neva galėjo D.Jauniškiui perduoti pats G.Nausėda ar jo bendražygiai. Sąrašuose neva buvo G.Nausėdos galimų rėmėjų pavardės.
Tos pačios liepos 13 d. rytą mes su G.Nausėda kaip tik pusryčiavome ir aptarinėjome dabartinio prezidento pasiūlymą prie jo komandos jungtis ir man. Kaip dabar jau turbūt supratote, galiausiai aš to pasiūlymo atsisakiau, bet nei tą dieną, nei kitą, nei dar kitą aš G.Nausėdai atsakymo nedaviau. Nedaviau ir dar pusantro mėnesio. Turiu net išsaugojęs žinutę, kuria G.Nausėda viliasi mane matyti savo komandoje dar pačioje tų metų rugpjūčio pabaigoje.
Kodėl tuomet mano pavardės neatsirado tame sąraše, jei jį pateikė G.Nausėda arba jo komandos nariai? Būtent toks klausimas man kilo jau tada, kai apie tuos sąrašus buvo pirmą kartą paskelbta.
Mano versija – sąrašai turėjo ateiti ne iš G.Nausėdos arba jo komandos. Kitaip ir mano pavardė juose turėjo būti. Nebent tikėtume, kad G.Nausėda prašė patikrinti visus, išskyrus mane.
Jei sąrašai VSD atsirado ne G.Nausėdos iniciatyva, paaiškinimų, kodėl mano pavardės ten neatsirado, galėčiau sugalvoti ne vieną.
Bet ir tai dar ne viskas. Ne mažiau abejonių man nuo pat pradžių kėlė vienas svarbiausių Pranešėjo kaltinimų – esą VSD neteisėtai tikrino tuometį kandidatą į prezidentus Vygaudą Ušacką, jo konkurento Žygimanto Paviliono prašymu. Mat ir vėl kažkokio atsitiktinumo dėka šio epizodo liudininku galėčiau tapti aš pats.
Savo kaltinimus T.Gailius grindžia tuo, kad VSD esą ieškojo G.Žiemelio dalyvavimo V.Ušacko 50-čio šventėje įrodymų viešojoje erdvėje. O po to esą žiniasklaida pranešė, kad svarstomas partijos priežiūros komiteto dėl kaltinimų V.Ušackui prorusiškumu, Ž.Pavilionis greta kitų argumentų esą pateikė nuorodas į šaltinius, kuriuose apie tai buvo skelbta.
Šį kartą išsaugotų žinučių jau neturiu, bet vis tiek puikiai prisimenu tą pokalbį su Ž.Pavilionu. Su šiuo savo kursioku tikrai pasikalbame ir visuomet bendraujame nesislapstydami, todėl ir dabar nemanau kažką išduosiąs. Nes minėto pokalbio metu mes ne tik aptarinėjom V.Ušacko ir G.Žiemelio ryšius, kurie man pačiam visuomet profesine prasme rūpėjo, bet ir būtent aš V.Pavilionui nurodžiau šaltinius, kur ieškoti informacijos, kad minėtoje V.Ušacko šventėje dalyvavo ir G.Žiemelis, jei tos informacijos jam reikia.
Ir dabar norite, kad aš patikėčiau, jog iš manęs gavęs informaciją, kur tos informacijos ieškoti, tai padaryti Ž.Pavilionis „pavedė“ VSD, o ne savo patarėjams Seime. Ir dar VSD tokį nurodymą vykdė?
Atleiskit, bet aš esu linkęs tikėti sveiku protu ir savo atmintimi, o ne Pranešėjo fantazijomis, kad VSD vykdė Ž.Pavilionio nurodymus. Todėl galiu tik pakartoti – man šis skandalas kone nuo pat pradžių kėlė didelių įtarimų. Ir tų įtarimų kuo toliau, tuo daugėjo. Kol galiausiai nusprendžiau, jog visuomenės interesai reikalauja ne tik atvirai pasidalinti net asmenine, bet su skandalu susijusia informacija, bet ir išviešinti patį pranešėją.
Viešumas ir galimybė spręsti, kuo tikėti
Mano nuomone, pateikiau pakankamai faktų ir kitos informacijos, kurie turėtų versti bent jau suabejoti T.Gailiaus taip sumaniai supinta, bet vis dėlto baltais siūlais siūta istorija. Pateikiau ir net dviejų liudininkų, žinančių padėtį iš vidaus, patvirtintą bent jau alternatyvią šios istorijos versiją.
Visa tai pridėkite prie fakto, kad T.Gailiaus kaltinimus atmetė tyrimą atlikusi teisėsauga ir Nacionalinio saugumo bei gynybos komitetas Seime, kuriame atstovaujomos visos pagrindinės partijos – tiek pozicija, tiek opozicija.
O tada jau galite bent jau rinktis, kuria istorija tikėti. Vieno žmogaus, ar įvairių institucijų patvirtinimais, kad tas žmogus nėra teisus.
Pranešėjo istorijos vienintelis tikslas, mano vertinimu, buvo ir tebėra kova prieš D.Jauniškį, kuris drįso pasikėsinti į Pranešėjo kartu su „valstybininkų“ skandalo legenda tapusiu L.Jurgelaičiu metų metais kurtą „valstybe valstybėje“ VSD viduje.
Taip, sutinku – aš papasakojau visiškai priešingą istoriją tai, kuri T.Gailiaus lūpomis pasakota bestseleriu tapusioje knygoje „Pranešėjas ir Prezidentas”. Todėl dar kartą pakartosiu, kad neturiu nė mažiausio tikslo dikredituoti knygą, bet T.Gailiaus motyvai man kelia rimtų abejonių būtent grėsmių nacionaliniam saugumui aspektu.
„Tai ne pasaka – tai gerokai blogiau ir pavojingiau“, – taip apibendrintai galėčiau perteikti abiejų šiame straipsnyje minimų mano šaltinių vertinimą.
Nes net jeigu užuominos apie įtarimus dėl T.Gailiaus ir kokių nors tariamų rusiškų pėdsakų, išgirstos iš mano pašnekovų, minimų šiame straipsnyje, būtų net visiškas muilo burbulas, grėsmę nacionaliniam saugumui kelia net ir vien dėl asmeninių motyvų karo metu vykdomas nepagrįstas puolimas prieš Valstybės saugumo departamentą.
Nekalbant jau apie tai, kad, mano įsitikinimu, daug didesnę grėsmę Lietuvai kelia T.Gailiaus ir L.Jurgelaičio VSD kurta „valstybė valstybėje“, kurią jie buvo pasiryžę valdyti, negu bandymai šią „valstybę valstybėje“ sugriauti. Net jei VSD vadovai ją griaudami ir būtų padarę kokių nors klaidų, kurios irgi galėjo tapti viena šio skandalo priežasčių.
Jei norės tęsti šį puolimą, T.Gailius dabar bent jau turės tai daryti viešai, nesislapstydamas už buvusios Pranešėjo širmos. O tuo pačiu atsakyti ir į jo atžvilgiu keliamus klausimus. O tai, mano nuomone, irgi yra visuomenės interesas.
Kas „užsakė“ šį straipsnį?
Na, o pabaigai – žadėta „interesų deklaracija“.
Apie motyvus, paskatinusius parašyti šį rašinį ir atskleisti Pranešėjo tapatybę, jau tikrai, manau, pakankamai parašiau. Todėl nebesikartosiu.
Tik noriu užbėgti už akių lengvai nuspėjamoms insinuacijoms. Mat vienas knygoje minimų VSD vadovų Ainis Razma – taip pat mano kursiokas. O kai dar neslepiu, kad mano kursiokas yra ir Ž.Pavilionis, laki kieno nors fantazija gali pagimdyti įvairiausių sąmokslo teorijų.
Todėl iš karto noriu pabrėžti, kad su A.Razma, skirtingai negu su Ž.Pavilioniu, su kuriuo pabendraujame užsienio politikos ir nacionalinio saugumo klausimais, aš net nepamenu, kada paskutinį kartą bendravau. Su šiuo rašiniu jis ne tik neturi nieko bendro, bet ir tikrai negalėjo nieko žinoti, apie tai, kad jį ruošiu.
Į Ž.Pavilionį specialiai net nesikreipiau patikslinimo (jo pozicija buvo išsakyta viešai), kad jis taip pat iš anskto nežinotų apie šį rašinį.
Su VSD vadovu D.Jauniškiu iš viso esu sutikęs vos kelis kartus gyvenime ir jokios įtakos šiam rašiniui jis net teoriškai turėti negalėjo.
Jei kas nors sugalvotų, ypač po to, kai atskleidžiau, kad G.Nausėda mane kvietė į savo komandą, ieškoti prezidentūros pėdsakų dėl šio mano rašinio pasirodymo, užtektų žvilgtelėti, kiek viešos kritikos iš manęs yra sulaukęs tiek pats prezidentas, tiek jo komanda.
Na, ir atvirkščiai – T.Galiaus asmeniškai nepažįstu ir niekuomet nepažinojau, todėl jokių motyvų rengti kokius nors asmeninius išpuolius prieš jį taip pat neturiu ir turėti negaliu.
Tačiau, jei kas nori, lengva susirasti, kad Pranešėjo istoriją aš visiškai taip pat vertinau dar tada, kai ji pirmą kartą pratrūko skandalu Lietuvoje 2020 metais. Dabar tiesiog žinau dar daugiau, todėl paskelbti taip pat galėjau daugiau.
Atrodo viską suminėjau. Dabar, jei tik nori, bet kas gali ieškoti, kas „užsakė“ šį mano straipsnį.
