Istorija sukasi apie sklypą prie Nemenčinės – didelę keturių hektarų teritoriją, kurioje sovietmečio pabaigoje buvo įkurdintas rezervinis ryšių centras. Kaip rašė šią teritoriją tyrinėjęs portalas Pamiršta.lt, karo atveju šis centras turėjo perimti vyriausybinių ryšių perdavimo funkcijas. Karas neįvyko, bet ryšių centras atrodo taip, lyg būtų jį patyręs.
2005 metais sklypas tapo būsimu naujakurių rojumi. Ž.Pinskuvienės su partneriais valdyta įmonė čia planavo statyti kotedžus. Bet tai niekada neįvyko.
Nepaisant statybinio fiasko, sklypas, kuriame nepajudinta nė plyta, tapo įrankiu didelės apimties finansinėms operacijoms. Apie pustrečio milijono eurų prasisuko tarp dviejų įmonių, susijusių su Darbo partijos politikais. O šiuos pinigus paskolinęs bankas, panašu, liko prie suskilusios geldos.
Širvintų merė Ž.Pinskuvienė atsisako atskleisti, kiek uždirbo iš šios istorijos. „Sienos“ susidomėjimą jos turtų kilme politikė vadina „nusikalstama žurnalistika“.
Kelias į šešių nulių zoną
Delfi ir žurnalo „Reitingai“ tyrimo vertinimu, Živilė ir Jonas Pinskai – dvylikta turtingiausia šeima Lietuvos politinėje arenoje. Širvintų merė ir jos sutuoktinis valdo turto už 1,2 mln. eurų. Pinskų šeimos turtas milijoną eurų pirmą kartą perkopė 2006 m. ir stabiliai laikosi iki šiol.
Tuo metu Ž.Pinskuvienė sukosi nekilnojamojo turto versle. Kaip daugelis kitų NT sektoriaus verslininkų, būsima Širvintų merė investavo į patrauklų sklypą, esantį netoli Vilniaus. Kaip daugelis kitų ambicingų NT projektų – šis liko neįgyvendintas.
Didelės ambicijos, dideli sandoriai ir skambus bankrotas – pagrindiniai šios istorijos elementai. Ir panašu, kad Širvintų merė sugebėjo pasipelnyti iš statybų, kurios ne tik nepasibaigė, bet ir nebuvo pradėtos.
Verslai su partijos kvapu
„Europos“ dangoraižyje 2005 metais įsteigtas naujas verslas – bendrovė „Stenlitus“. Iš pradžių įmonės akcijas valdė verslo valdymo paslaugų kompanija „Prospera“. Bet tai buvo tik laikina stotelė, prieš ateinant trims naujiems akcininkams.
„Stenlitus“ akcijas beveik vienodomis dalimis pasidalijo trys savininkai. Du iš jų – tiesiogiai susiję su Darbo partija. Pirma – savaime suprantama, Ž.Pinskuvienė, tuomečio „darbiečio“ Seimo nario J.Pinskaus žmona. Kitas akcininkas – verslininkas Artūras Ž. Jis 2008 m. su Darbo partija ketino kandidatuoti į Seimą, tačiau to taip ir nepadarė. Verslininkas tais pačiais metais mirė ir buvo išbrauktas iš kandidatų sąrašų.
Kaip matyti iš Registrų centro „Sienai“ pateiktų dokumentų, „Stenlitus“ tuoj po įsteigimo ėmėsi stambios investicijos. 2005 m. lapkritį įgytas sklypas ir statiniai prie Nemenčinės – jau minėtas buvęs ryšių centras. Iš „Stenlitus“ dokumentų matyti, kad už sklypą galėjo būti sumokėta apie 3,3 mln. litų (mažiau nei milijonas eurų) – tokia vertė įrašyta įmonės balanse.
„Stenlitus“ dokumentuose aiškiai įvardinta ir investicijos paskirtis – kotedžų statyba. Tokią veiklą „Stenlitus“ vystyti planavo nuo 2006 metų. Tačiau įvykiai pasisuko kitaip.
2007 m. ryšių centro teritorija buvo parduota. Kaip rodo dokumentai, tais metais „Stenlitus“ gavo lygiai 9 mln. litų (2,6 mln. eurų) pajamų. Tolesnė duomenų analizė parodo, kad sklypas parduotas ne naujiems investuotojams, o tai pačiai kompanijai.
Teritoriją prie Nemenčinės iš „Stenlitus“ įsigijo bendrovė „Fintesa“, įsteigta tais pačiais 2007 metais. Kaip ir „Stenlitus“, ji įsikūrė „Europos“ dangoraižyje. Kaip ir „Stenlitus“, šią įmonę įsteigė verslo valdymo paslaugų kompanija „Prospera“. Kaip ir „Stenlitus“, „Fintesa“ netruko pakeisti savininkus.
Du iš trijų „Fintesos“ akcininkų – Ž.Pinskuvienės partneriai bendrovėje „Stenlitus“.
Trečiasis – Lentvario įmonė „Kilimai“. Šios įmonės valdyme tiek tuomet, tiek dabar dalyvauja dar vienas Darbo partijos veidas – buvęs ūkio ministras Kęstutis Daukšys.
Steigiant „Fintesą“, K.Daukšys buvo neseniai palikęs ministro postą. Jis taip pat pavadavo Viktorą Uspaskichą Darbo partijos pirmininko pareigose. Partijos vairą V.Uspaskichas užleido prasidėjus juodosios buhalterijos skandalui. Tuomet partijos lyderis persikraustė gyventi į Maskvą.
Bet su Maskva ši istorija menkai susijusi. Tad grįžkime į Nemenčinę.
Bankas ir bankrotas
Kaip jau minėjome, „Fintesa“ už ryšių centro teritoriją paklojo lygiai 9 milijonus litų – beveik trissyk daugiau, nei už šį turtą mokėjo „Stenlitus“. Finansinai dokumentai rodo, kad pinigai „Stenlitus“ kasoje neužsibuvo.
2007 metus „Stenlitus“ baigė turėdama daugiau nei 3,7 mln. litų. Metais vėliau ši suma įmonės balanse susitraukė iki 9,5 tūkstančio. Kur ir kaip išsivaikščiojo „Fintesos“ sumokėti pinigai – dokumentai nedetalizuoja.
Iš kokių lėšų sklypą pirko „Stenlitus“, nustatyti nepavyko. O „Fintesos“ atveju pinigų šaltinis buvo visiškai aiškus. Tai tuometis „DnB“ bankas, dabar žinomas „Luminor“ vardu.
Viešai prieinami dokumentai rodo, kad „DnB“ „Fintesai“ paskolino ne mažiau kaip 2,4 mln. eurų. Ši suma veikiausiai neatspindi visos paskolos vertės, nes ji figūruoja įvykiuose, nutikusiuose maždaug pora metų po ryšių centro teritorijos pardavimo. „Fintesa“, užuot vysčiusi kotedžų statybas, tuomet nuriedėjo į bankrotą.
2009 m. teismo nutartyje aiškiai įvardinta, kad būtent „DnB“ bankas buvo pagrindinis „Fintesos“ kreditorius. Tuomet bendrovė bankui buvo skolinga 2,4 mln. eurų. Anot teismo nutarties, bankas dar 2009 m. balandį nutraukė kreditavimo sutartį ir ėmėsi priverstinio skolos išieškojimo. Tačiau „Fintesos“ bankrotą inicijavo ne milijonus įmerkęs bankas, o kur kas smulkesnis kreditorius.
Į teismą dėl „Fintesos“ bankroto kreipėsi bendrovė „Stenlitus“. Taip, ta pati įmonė, kuri iš „Fintesos“ 2007 m. uždirbo lygiai 9 mln. litų. Teismo nutartyje nurodoma ieškinio priežastis – negrąžinta skola. Ir visai ne milijoninė.
„Pagal 2008-08-19 paskolos sutartį ieškovas atsakovui paskolino 50 000 Lt. 2009-04-15 atsakovas pranešė ieškovui, kad dėl susidariusios sunkios ekonominės situacijos negalės grąžinti ieškovui nei paskolos, nei palūkanų“, – rašoma dokumente.
Teismo sprendime taip pat nurodyta, kad „Fintesa“ visiškai neprieštaravo „Stenlitus“ reikalavimui kelti bankroto bylą. „Stenlitus“ santykiai su didžiausiu kreditoriumi – „DnB“ banku – nebuvo tokie šilti.
„Stenlitus“ per teismus bandė nušalinti banko pasiūlytą „Fintesos“ bankroto administratorių. Vietoj jo norėta paskirti kitą žmogų. Vis dėlto teismai buvo banko pusėje ir administratoriaus nepakeitė.
Vykstant „Fintesos“ bankrotui, Ž.Pinskuvienės su ryšių centru susijusiuose versluose jau nebebuvo. Iš „Stenlitus“ dokumentų matyti, kad politikė savo turėtas akcijas pardavė Maltoje registruotai įmonei „Satori Holdings“.
Šią kompaniją įsteigė verslo valdymo paslaugų kontoros „Prospera“ atstovybė. Ta pati „Prospera“ Vilniuje padėjo įsteigti ir „Stenlitus“ bei „Fintesą“.
Pinigų plovimo šešėlis
„Sienai“ pavyko gauti „Satori Holdings“ dokumentus iš Maltos. Panašu, kad tikrieji šio verslo savininkai buvo slepiami. Oficialiai įmonės akcijas kontroliavo Jungtinės Karalystės pilietė Belinda Lanyon bei Belize registruota ofšorinė įmonė „Decom Holdings Limited“.
Belinda Lanyon po kiek laiko atsidūrė teisėsaugos akiratyje. Kaip informavo BBC, 2015 m. ji buvo nuteista už trukdymą vykdyti teisingumą ir neteisėtą veiklą. Teismo sprendimu, ji ir jos sutuoktinis pripažinti kaltais dėl dokumentų, reikalingų teisėsaugos tyrimui dėl pinigų plovimo, sunaikinimo.
Kaip skelbė leidinys „International Adviser“, pora nuteista dėl to, kad neturėdama licencijos vertėsi patikos paslaugomis ir dalyvavo įtariamose pinigų plovimo operacijose. B.Lanyon su vyru esą buvo formalūs vadovai daugiau nei trijuose šimtuose įmonių.
Teisėsaugos nagrinėtas poros veiklos laikotarpis prasideda nuo 2004 m., įskaitant ir laiką, kai B.Lanyon formaliai valdė „Satori Holdings“.
B.Lanyon skirta pusketvirtų metų laisvės atėmimo bausmė. Jos vyrui - septyneri metai kalėjimo.
Vietoj milijonų – nuostoliai ir areštas
Viešai prieinami duomenys rodo, kad „DnB“ bankas veikiausiai liko prie suskilusios geldos. Didžiausią ir galbūt vienintelį „Fintesos“ turtą – teritoriją prie Nemenčinės – buvo bandoma parduoti varžytinėse, bet sumos nė iš tolo nepriminė tų pinigų, kuriuos bankas įmerkė į su politikais susijusį verslą.
2010 m. spalį vyko pirmosios varžytinės. Ryšių centro teritorija tuomet buvo parduodama už pradinę 3 mln. litų kainą – trečdalį to, kiek už šio turto pardavimą gavo „Stenlitus“. Pirkėjų neatsirado.
Netrukus surengtos antros varžytinės, kainą nurėžiant iki 1,335 mln. Lt. Jų baigties „Sienai“ išsiaiškinti nepavyko. O „DnB“ veiklą perėmęs „Luminor“ bankas nutarė nesivelti į šią istoriją.
„Deja, pateikti atsakymus į šiuos klausimus neturime galimybės. Dėl banko paslapties įstatymo turime ribotą galimybę komentuoti buvusius ar esamus santykius su klientais. Šiuo atveju galime tik konstatuoti, kad „Luminor“ nedalyvauja procesuose, susijusiuose su UAB „Fintesa“, – raštu pateiktame komentare teigia „Luminor“.
Kad ryšių centras buvo parduotas – neabejotina. Taip pat neabejotina, kad šio turto bėdos pardavimu nesibaigė.
Registrų centro duomenimis, daliai sklypo jau keletą metų taikomas areštas. Jis pritaikytas Generalinės prokuratūros iniciatyva. Kreipėmės į prokurorus prašydami patikslinti arešto priežastis ir motyvus, tačiau prokuratūra tokią informaciją suteikti atsisakė.
„Nusikalstama žurnalistika“
„Stenlitus“ dokumentai neatskleidžia tikslaus laiko, kada Ž.Pinskuvienė pasitraukė iš įmonės valdymo. Juose taip pat nenurodyta, kokia buvo akcijų perleidimo Maltos įmonei „Satori Holdings“ kaina. Paprašėme pačios Širvintų merės patikslinti šias detales, bet ji tai padaryti atsisakė.
„Jūsų minimu laikotarpiu buvau UAB „Stenlitus“, kurios veikla buvo nekilnojamasis turtas, akcininkė. Mano uždirbtas pelnas už sklypą yra mano asmeninis reikalas“, – raštu pateiktame komentare teigė Ž.Pinskuvienė.
Iš archyvinių turto deklaracijų matyti, kad Pinskų šeimos turtas pastebimai išaugo 2006 m. Tuomet Jono ir Živilės Pinskų deklaruoto turto vertė išaugo beveik 1,2 mln. Lt (347 tūkst. eurų). Būtent tais metais Pinskų šeimos turtas pirmą kartą perkopė milijoną eurų. Tais pačiais 2006 metais, lapkritį, įsteigta ir „Satori Holdings“.
Jonas Pinskus „Stenlitus“ akcijų pardavimo sandorį deklaravo kandidatuodamas 2008 m. Seimo rinkimuose. Nei tikslios sandorio datos, nei jo vertės politikas nenurodė.
Klausėme Ž.Pinskuvienės apie „Satori Holdings“ pinigų kilmę. Atsakymo ir vėl negavome.
„Tikrai neturiu informacijos ir net nesidomėjau, kas vyko po turto pardavimo. Man tikrai nėra įdomu, kas važinėja su mano parduotu automobiliu ar kas ką stato ar augina mano parduotame sklype. O Jūsų klausimas apie faktinį įmonės „Satori Holdings“ savininką ar pinigų kilmę adresuoti tikrai ne tam žmogui. Šios įmonės nei su manimi, nei su mano šeimos nariais nėra susijusios“, – teigė politikė.
Pasisakydama tiek apie šią istoriją, tiek apie ankstesnį tyrimą „Jonas ir milijonas“, Ž.Pinskuvienė pareiškė, kad Pinskų šeima Sienos tyrimus vertina kaip „neaiškių užsakymų vykdymą“ ir „nusikalstamą žurnalistiką“.
Merės paliktas spragas mėginome užlopyti susisiekę su Arvydu J., buvusiu politikės partneriu įmonėje „Stenlitus“.
„Nepamenu. Negalėčiau pasakyti“, – sakė jis, paklaustas, kada Ž.Pinskuvienė paliko „Stenlitus“ akcininkų gretas.
Verslininko taip pat klausėme apie „Satori Holdings“ tikruosius savininkus bei priežastis, kodėl sklypas Nemenčinėje už 9 mln. litų buvo perparduotas tų pačių savininkų valdomai įmonei. Atsakymai į visus klausimus skambėjo panašiai – „Nežinau“ arba „Nieko neprisimenu“.
Bandydami nustatyti tikslią „Fintesos“ bankroto baigtį, kreipėmės į įmonės bankrotą administravusią įmonę. Jos vadovas pažadėjo pateikti komentarus, bet to nepadarė. Į vėlesnius žurnalistų skambučius taip pat nebeatsakė.
Straipsnio autoriai – Miglė Krancevičiūtė ir Šarūnas Černiauskas.
Prie šio tyrimo prisidėjo Daiva Repečkaitė ir Justas Kazlauskas.
Tyrimas iš dalies finansuojamas Aktyvių piliečių fondo lėšomis, pagal VšĮ Tiriamosios žurnalistikos centras ir Lietuvos žurnalistų sąjungos projektą „Operacija „Caras“: antras etapas“. Video produkcija finansuojama Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.
