Savotišką simbolišką aštuoniolikos metų sukaktį Lietuva atšventė niekuo neiškirtinai. Tos pačios nuobodžios kalbos iš istorinės Seimo salės tribūnos, ta pati politinė kova, kurioje tarnystė šaliai yra kažkur sąrašo gale, ir t. t. Tačiau jei žvelgsime į regioninį kontekstą ir Lietuvos užsienio politikos vingius, akcentuotinų dalykų, atsitikusių per tuos 18 metų, tikrai rasime.
Ir šiuo atveju reikėtų pradėti ne nuo politikams būdingo patoso, kad per tokį trumpą laikotarpį mūsų šalis nuėjo kelią nuo ekonomines blokados ir politinės izoliacijos, pasibaigusios tik po Maskvos pučo, iki NATO ir Europos Sąjungos (ES) narės statuso. Visi tokio pobūdžio ditirambai atrodo šauniai, tačiau kreipiant dėmesį tik į juos galima labai greitai atsidurti traukinio, kuriuo važiuoji, uodegoje. Beje, jei pažiūrėsime į Lietuvos narystės ES turinį, o ne tik į skambias ir pionieriškas politines deklaracijas, ta uodega lyg ir labai arti.
Tokia savotiška „pilnametystės“ sukaktis yra gera proga realistiškai įvertinti situaciją, o ne toliau gyventi senus sovietinius laikus primenančiais šūkiais, kurie šviesios ateities garantijas pavertė žiauroka realybe. O šiandienos Lietuvoje, reikia pripažinti, tokių šūkių vis daugėja.
Kadaise buvo sugebėta įveikti Michailo Gorbačiovo inicijuotą ekonominę blokadą, iškovoti, kad iš Lietuvos pirmosios visame Vidurio ir Rytų Europos regione būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Galų gale ir įstojimas į NATO bei ES atėjo gerokai anksčiau, nei buvo galima tikėtis. Tačiau po to Lietuvos elgsenoje atsirado kažkoks blaškymasis įvairiomis kryptimis, ir tai daugelyje sričių iš Vilniaus atėmė iniciatyvą. Pavyzdžiui, per pirmąją Ukrainos valdžios krizę Valdas Adamkus buvo vienas pagrindinių išorės veikėjų, padėjusių normalizuoti situaciją kartu su tuomečiu Lenkijos vadovu Aleksandru Kwasniewskiu. Tačiau kai atėjo metas būti Kijevo „kelrode žvaigžde“ ir atverti kelius į tenykštes rinkas Lietuvos verslui, Vilniaus iniciatyva kažkur išgaravo. Žinoma, galbūt nenorėta smarkiai susipykti su Kremliumi, kuris nebuvo itin patenkintas „oranžine“ revoliucija, tačiau, reikia pripažinti, su dabartine Maskva susipykstama dažniausiai ne savo, o jos iniciatyva. Jei net ši prielaida neteisinga ir atsitraukiant iš Ukrainos tikrai buvo paisoma dvišalių santykių su Rusija, kam tuomet reikėjo „prasidėti“ su Gruzija, juk į procesus joje Kremlius reaguoja dar jautriau, ypač turėdamas Abchazijos kortą?
Minėti žingsniai buvo aiškinami regioninės lyderystės siekiu, neva rodant, kad Vilnius rūpinasi Vakarų vertybių sklaida ir panašiais dalykais tose šalyse, kurios dar vis bando transformuotis. Tikslai, žinoma, kilnūs. Tačiau juk ne Ukraina ir ne Gruzija mums tiekia dujas bei naftą ir ne jos rūpinsis Lietuvos elektros nepritekliumi, kai teks uždaryti Ignalinos atominę jėgainę (IAE). Tai anaiptol nereiškia, kad visą dėmesį reikia sutelkti į nuolankų dialogą su Kremliumi. Tačiau laiką, praleistą padedant spręsti buvusių sovietinių respublikų problemas, galbūt reikėjo panaudoti aktyviai veiklai Briuselyje siekiant, kad vieningos ES energetikos politika iš tiesų pradėtų veikti ir kad į mūsų energetikos problemas, iškilsiančias po IAE uždarymo, ES institucijos bei atskiros Sąjungos šalys įsigilintų likus bent keletui, o ne nepilniems metams iki to.
Bet Lietuvoje tuo rūpintis imta tik dabar, kai, tiesą pasakius, net paskirtasis derybininkas dėl IAE darbo pratęsimo sėkmei skiria tik 5 proc., o Vyriausybė apie elektros ir dujų kainų kilimą kalba aptakiai ir netgi optimistiškai. Be to, jei derybos dėl IAE darbo bus nesėkmingos, Lietuva taps dar labiau priklausoma nuo rusiškų dujų, ir jei toliau atsainiai elgsis su ES pinigais, girdamasi tik karių dalyvavimu NATO misijose, apie tikrąją regioninę lyderystę galėsime tik pasvajoti, nes ji atsiranda ne pompastiškuose, tačiau rezultatų neduodančiuose forumuose.
Apibendrinant galima pasakyti, kad bent jau tol, kol turėjo aiškius tikslus, visų pirma susijusius su statusais, Lietuvos užsienio politika veikė ganėtinai efektyviai. Tiesa, galbūt kartais pasitaikydavo ne itin naudingo nuolaidžiavimo, tačiau bendro vaizdo tai negadina. O tapus ES ir NATO nare atsirado akivaizdus pasimetimas, išduodantis, kad, kol buvo siekiama šių tikslų, apie tolesnę ateitį nebuvo galvojama. Žinoma, kalbant civiliniais terminais – Lietuva tuomet dar buvo „nebrandi“, todėl tai gal ir atleistina. Tačiau šiandien laikas ir delsimas įgyja visai kitokią prasmę, o pilnametystės blaškymosi padarinius tenka jausti visą gyvenimą.
