Rašydamas apie Štuthofo koncentracijos stovyklos komendantą, Balys Sruoga „Dievų miške“ pastebėjo, jog namuose pastarasis gal buvo ir visai neblogas „papunia“, mylėjo vaikus. ... Kalinių pats niekada nemušdavo.
Įdomu, ar dėl šių teigiamų savybių, minima asmenybė turėtų būti vertinama kaip suvaidinusi iš esmės teigiamą istorinį vaidmenį? O jei jis būtų buvęs nemenkas girtuoklis ir nelabai geras tėtis, bet būtų užtikrinęs, kad lageryje kaliniai mušami nebūtų ir, priešingai III-iojo Reicho politikai, pasistengęs, kad krematoriumų kaminais anapilin iškeliautų kiek galima mažiau žmonių? Kuri svarstyklių pusė nusvertų tada?
Lygiai taip pat keistas būtų klausimas – ar verta perbėgti gatvę neleistinoje vietoje, ir, pasisėmus kibirą vandens iš privataus tvenkinio, užgesinti prasidedantį gaisrą, ar neverta?
Deja, tokia logika neatrodo nei keista, nei svetima Lietuvos valstybės institucijoms ir jų vadovams.
Būtent tokia išvada peršasi stebint Kultūros vertybių departamento laikyseną Klaipėdoje vykstančių procesų (čia, čia ir čia) atžvilgiu. Gerą mėnesį trunka skandalas, kurio metu departamento uostamiesčio teritorinio padalinio vadovas Naglis Puteikis paviešino gausybę faktų ir nuotraukų, liudijančių registruoto kultūros paveldo griovimą. 16-kai visuomeninių organizacijų tai paskatino pareikšti nepasitikėjimą Kultūros ministru ir minėto departamento vadovu.
Tačiau šios institucijos vadovybė į visą kritiką atsako tik tyla ir būdų, kaip nubausti patį pareigūną, paieškomis.
Apie pačią paveldo situaciją vieną vienintelį kartą viešai atsikirto Klaipėdos I. Simonaitytės viešosios bibliotekos vadovas. Būtent ten vykstantis remontas N. Puteikio įvardijamas kaip vienas griovimo atvejų. Atkirtis nebuvo labai įtikinantis, bet dar įdomesnis yra KVD tylėjimas. Tiksliau – kalbėjimas visai apie kitką. Departamento sudarytos komisijos kol kas nei svarstė, nei ką nors pasakė apie tai – ar tikrai uostamiestyje griaunamas paveldas, ar viskas prasimanyta ir nuotraukos suklastotos.
Savo išplatintame dviejų pastraipų pranešime spaudai departamentas informuoja, jog N. Puteikis pažeidė darbo drausmę ir jam siūloma skirti griežtą papeikimą. Į klausimą, ką kultūros paveldo apsaugos institucija mano apie pačią situaciją Klaipėdoje, „Balsui.lt“ buvo atsakyta, jog to komentuoti departamentas dar nepasirengęs ir padarys tai kažkada vėliau. Dėkui ir už tai, bet minėtame pranešime spaudai, dėl kažkokių priežasčių, pusė teksto skirta prisiminti visiškai su dabartine situacija nesusijusiam įvykiui, kai N. Puteikis, būdamas neblaivus, turėjo nemalonumų su policija. Šalia to, kad stabdydamas griovimą, jis galbūt pažeidė kokią nors instrukciją, tai vaizduojama tarsi pati problemos esmė. Paveldas, kuris ginamas netobulo žmogaus ir ne pagal instrukciją, kaip dera suprasti, yra „mažiau paveldas“.
Ką gi. Neturiu garbės jo asmeniškai pažinoti ir neturiu supratimo – kiek, kada ir ką jis geria, rūko ar valgo. Nežinia, ar jis geras tėtis, vyras, brolis ar draugas. Netgi neaišku, ar nuo sausio mėnesio įvykių jis nėra padaręs dar ko nors ne visai gero – pvz., pamiršęs pasižymėti bilietą visuomeniniame transporte. Aišku kitkas. Valstybės institucija, atsakinga už paveldo apsaugą, ne tik pademonstravo, kad labiau rūpinasi kitais dalykais.
Valdininkams Lietuvoje siunčiamas eilinis signalas, bylojantis, jog labiausiai pageidautini tokie darbuotojai, kurie linkę neišsišokti, laiku ateiti į darbą ir iš jo išeiti, išsiaiškinti vadovybės nuomonę ir jai pritarti. Taip pat labai svarbu, kad visos bylos būtų tvarkingai susiūtos, ataskaitų formos tvarkingai užpildytos, marškinių apykaklės tvarkingai išlygintos, o vieši pasisakymai ir asmeninės silpnybės negadintų rodiklių. O visoks paveldas, viešasis interesas ir valstybės įsipareigojimai – ne nuodėmingųjų reikalas.
Tokią pat logiką matėme VSD skandalo metu, kai remiantis analogiškais kriterijais buvo nutarta, kurių pareigūnų reikia atsikratyti. Kai kurie iš jų tada išgirdo paprastą sėkmingos karjeros sąlygą: „čia ateidamas, pilietiškumą turi palikti už durų“. Straipsnį surasti ir pritaikyti visada bus lengviau tiems, kas labiau orientuojasi į darbo rezultatus, nei į įvaizdį ar dešimto lygio instrukcijos aptarnavimą ir ieško būdų atlikti savo pareigas labiau, nei įsiteikti vadovybei ar netrukdyti jos užkulisiniams žaidimams.
