Šiaulietis, individualios įmonės savininkas Aloyzas Gečas pasiekė, kad Seimas pakeistų įstatymą ir žmonės galėtų sumokėti valstybei mokesčius nemokamai. Bet ši nuostata tylomis dingo iš įstatymo. A. Gečas įtaria, kad Seime buvo įvykdyta apgaulė. Aktyvus pilietis rankų nenuleidžia, nors klerkams ir valstybės vadovams jis yra tik „žmogus iš gatvės“.
Idėjai kelią prasiskynė
„Kas žvejoja, kas medžioja, aš bandau rodyti pilietinę iniciatyvą“, – sako A. Gečas, atėjęs į „Šiaulių krašto“ redakciją.
Dar prieš ketverius metus A. Gečas pasinaudojo Peticijų įstatymu ir pasiūlė Seimui įteisinti galimybę nemokamai sumokėti grynaisiais pinigais valstybinius mokesčius. Bet paaiškėjo, kad neįsigaliojusią įstatymo pataisą kažkas „pradangino“. „Manau, panaikino be svarstymo – apgaulės keliu“, – spėja šiaulietis.
Jo idėja buvo įteisinta 2007 metų spalio 18 dieną, Seimui priėmus Mokesčių administravimo įstatymo 83 straipsnio pakeitimo įstatymą. Panašią pataisą netikėtai siūlė ir kai kurie Seimo nariai.
Pataisos nuostata taikoma tik fiziniams asmenims, nubalsuota, jog mokesčių priėmimo išlaidas bankams apmokės valstybė.
„Jeigu jiems negaila valstybės pinigų, tai man gaila, – sako A. Gečas. – Konkursą siūliau skelbti, bankai dėl tokio kąsnio turi muštis. Valstybės sąskaitoje sukasi milijardai ir bankai turi varžytis.“
Pataisa „numuilinta“
Belaukdamas pataisos įsigaliojimo A. Gečas išsiaiškino, jog nebeliko, kam įsigalioti.
Iš pradžių ji turėjo įsigalioti nuo 2009 metų sausio 1 dienos. Bet 2008 metų gruodį įsigaliojimas nukeltas į 2011 metų sausio 1 dieną.
2009 metų gruodį sužaidžiamas naujas žaidimas. Taisomos įstatymo sąvokos, keičiama ir 83 straipsnio 1 dalis, tačiau svarstyti teikiamas ne visas tekstas, o tik pirmasis sakinys, kuriame taisomos sąvokos. Antrasis, kuriame įteisinta galimybė fiziniams asmenimis grynaisiais pinigais valstybinius mokesčius sumokėti nemokamai, dingęs.
„Kur dingo esminis sakinys?“ – piktinasi A. Gečas.
2010 metų lapkritį Seimas dar kartą sugrįžta prie 83 straipsnio. „Atradus“, kad liko nepanaikintos realiai jau išnykusios straipsnio nuostatos, jos panaikinamos.
A. Gečui dabar svarbu išsiaiškinti, kas inicijavo, kieno rankomis tai buvo daroma?
Jis įtaria, kad Seimo nariai buvo apvynioti aplink pirštą: „Balsavimas buvo biudžeto priėmimo metu, kai eina krūvos įstatymų – kai „ura“ – visi pakelia rankas.“
Prezidentūroje – tik pas klerką
A. Gečo teigimu, kažkada sugebėjo įrodyti, jog yra teisus, net Daliai Grybauskaitei, kai ji buvo finansų ministrė. Bet dabar prie Prezidentės Dalios Grybauskaitės „žmogus iš gatvės“ neprileidžiamas.
„Paskambinau į Prezidentūrą pirmą jos darbo dieną: noriu patekti pas Prezidentę, – pasakoja A. Gečas. – Daug tokių norinčių. Tinka ir patarėjas – noriu pateikti idėją. Sako, „rašykite.“ Nusiunčiau laišką. Atrašė: perduota, svarstys – ir tyla. Galvoju tiek to, pasikarkit.
Bet šią vasarą brakšt vėl skambinu: „Prieš dvejus metus rašiau, atsakėte, kad idėja perduoda teisės grupei, bet nieko negavau. Atsakė, kad nieko nežino, bet kompiuterį panaršė: „Matau, esate įrašytas. Kitą savaitę paskambinsime.“
Paskambina: „Tamsta rugsėjį būsite priimtas“. Laukiu laukiu, paskutinė rugsėjo diena, skambinu: „Man sakė, kad pakvies rugsėjo mėnesį, bet aš per durną galvą nepaklausiau kuriais metais?“
Atsiprašė: „Kitą savaitę, penktadienį, 14 valandą, prašom atvykti.“ Aš – pavyzdingas pilietis – nuvykau.
14 valandą išėjo ponas, įsivedė mane į didelį tuščią kambarį. Sakau dvejus metus laukiau, gal kas yra nuveikta? Trauko pečiais – „nieko nežinau“. Aš kalbu, o jis pro langą žiūri. Atėjo tiesiog paukščiuką uždėti, praėjo pusė valandos, pareiškė: „Turiu kitą darbą“ – ir kultūringai išprašė.“
A. Gečas po to „vizito“ buvo nusprendęs visą savo bylą išmesti į šiukšlių dėžę prie Prezidentūros. Bet apsigalvojo: „Ne. Visa tai, manau, reikia traktuoti, kaip žmogaus įžeidimą. Jeigu ateini žmogus pas biurokratą, tai jam per vieną ausį įeina, per kitą išeina, ir tipinis atsakymas „parašyk raštu.“ Aš jau tiek ir tiek prirašiau, o dar sako „parašyk“. Tas ponas pilietis gal geras teisininkas, bet su žmonėmis jis nemoka dirbti.“
Tokių klerkų, anot jo, daugybė net aukščiausiuose postuose: „Mano kurso draugas, radiotechnikas, miesčionis iš prigimties, buvo tapęs žemės ūkio viceministru. Mačiau per televizorių, kaip neturėjo, ką atsakyti žmonėms, nes nežino, iš kurios pusės karvę melžti.“
Laiškas Prezidentei – misija neįmanoma
A. Gečui pikta: „Parašai Prezidentei, tau atsako klerkas. Aš noriu gauti laišką iš Prezidentės, jūs galite tik jį ruošti. Bet, pasirodo, Prezidentė tiek užsiėmusi, kad nė negali atsakymo pasirašyti. Pasirašo laiškus devintas vanduo nuo kisieliaus.
Klausiu Prezidentūros klerkų, kaip padaryti, kad mano laišką gautų Prezidentė? „Neįmanoma, yra nustatyta tvarka – piliečių kreipimosi, prašymų nagrinėjimo tvarka. Kanclerio įsakymu patvirtinta.“
A. Gečas klausia: kuo kancleris remiasi? „Niekur nerandu, kad kancleris būtų įpareigojamas skaityti laiškus Prezidentui. Pats sau pasiskyrė tą funkciją“, – sako A. Gečas.
„Prezidentė klerkų aptverta geležine tvora ir paduodama žmonėms tik „pakazuchai“ – sako A.Gečas. – Į kaimo sodybą nuveža, su audėjomis, su mezgėjomis susitinka, o „žmogui iš gatvės“ neprieti iki jos.
Eisiu pas prokurorus.„ A. Gečas svarsto, ar Seimo nariai prokuratūtrai pasiekiami?
Prašys atlikti tarnybinį patikrinimą
Seimo narys Valerijus Simulik, į kurį A. Gečas kreipėsi pagalbos:
– Pakėlėme visus protokolus, iš tikrųjų radome skirtingus tekstus. Kreipsimės į Seimo Pirmininkę, kad atliktų tarnybinį patikrinimą. Kvepia tuo, kad valstybės tarnautojai leidžia sau imtis įstatymų leidėjo funkcijų – be svarstymo, be pateikimo, be priėmimo stadijos. Tobulinant dokumentus prirašo kažką savo nuožiūra ar kažkam nurodžius.
Tai parlamento autoriteto klausimas, nes, ko gero, tokių atvejų yra ir daugiau. Tik mažai tokių žmonių, kaip ponas Aloyzas Gečas, kurie skrupulingai peržiūri dokumentus. Jis manęs paprašė pasidomėti, ir žiūrime, kad nesueina galai.
Rūta JANKUVIENĖ
