Tušti politiniai pareiškimai ir tariamai draugiškos nuotraukos neatskleidžia tikrosios Pekino pozicijos. Tačiau pats faktas, kad Kinija kol kas toliau atsiriboja nuo paramos Rusijai ir bando formuoti taikdario įvaizdį, veikiau rodo, kad artimiausiu metu Kinija neplanuoja stiprinti konfrontacijos su NATO ir Putinas neturėtų tikėtis ginklų lietaus iš Pekino. Flirtuodamas su visomis pusėmis, kaip neutralus „sutaikytojas“, net jei derybos nevyksta, Xi gali įgyti daugiau politinės įtakos nei bendrininkaudamas su Kremliumi.
Putino ir Xi Jinpingo susitikimas buvo antrasis nuo karo pradžios. Pirmasis vyko SCO viršūnių susitikime Samarkande 2022 m. rugsėjį. Tuo metu visaverčio dvišalio susitikimo neįvyko: prezidentų pokalbis buvo palyginti trumpas ir ne akis į akį, o stebint diplomatams. Artėjantis susitikimas kol kas atrodo visiškai priešingai ir, matyt, žada produktyvesnes ir esmines diskusijas.
Tačiau šio vizito svarba pasaulinei politikai slypi ne tik Kinijos lyderio nore ką nors aptarti su Putinu. Šiandien Kinijos ir Rusijos santykių kontekste yra daug kitų iš esmės svarbių elementų – visų pirma galutinis Xi Jinpingo perrinkimas į KLR prezidento pareigas, Kinijos diplomatija Europoje, neseniai Kinijos pasiūlytas „taikos planas“, skirtas išspręsti konfliktą Ukrainoje, JAV žvalgybos pranešimai apie galimą Kinijos ginklų tiekimą Rusijai ir didėjanti įtampa tarp Kinijos ir NATO. Visi šie elementai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir susipynę.
Kinijos suaktyvėjimas
Pirmiausia, žinoma, turėtume kalbėti apie Xi Jinpingo perrinkimą trečiai kadencijai: viskas baigėsi tuo, kad Xi buvo suteiktas Kinijos liaudies respublikos prezidento postas. Nepaisant to, kad Xi dar vasarį užsitikrino de facto valdžią šalyje ir išplėtė savo vadovavimą partijai, prezidento kadencijos atnaujinimas yra svarbus simbolinis gestas, įrodantis Xi Jinpingo pranašumą prieš savo pirmtakus – Konstituciją ir nepalaužiamos Dengo Xiaopingo taisyklės prieš jį.
Šie pakartotiniai rinkimai, nors ir iš anksto nulemti, yra visai ne kasdienis ar formalus įvykis, o lūžis šiuolaikinės Kinijos politinėje istorijoje. Toks kontekstas, kartu su didžiausiais pastarųjų dešimtmečių protestais visoje Kinijoje ir ekonominėmis problemomis, verčia šalies vadovą bandyti stiprinti savo autoritetą ir paaiškina Kinijos ir Xi Jinpingo suaktyvėjimą tarptautinėje arenoje.
Tai akivaizdu ne tik Kinijos santykių su Rusija ir Ukraina pavyzdžiu, bet ir kitose diplomatinėse srityse. Taigi 2023-ieji Kinijai prasidėjo Pasaulio ekonomikos forumu Davose – labai reikšmingu tarptautiniu įvykiu ekonomikai ir prekybai. Kinijos Liaudies Respublikos valstybės tarybos vicepremjero Liu He kalba buvo tam tikra prasme neįprasta Kinijai. Tai galima apibūdinti kaip investicijų žingsnį: joje Liu He pabrėžė Kinijos ekonomikos atvėrimą ir kvietė užsienio partnerius ekonominiam bendradarbiavimui.
Po to sekė tolesni bandymai gerinti ekonominius ir politinius santykius tarp Kinijos ir Europos šalių. 2023 metų vasarį Kinijos užsienio reikalų ministras Wang Yi išvyko į savaitę trukusią diplomatinę kelionę, kurios metu lankėsi Vokietijoje, Italijoje ir Vengrijoje, taip pat susitiko su Josepu Borrellu.
Po Europos turo pakeliui į Kiniją Wang Yi taip pat lankėsi Maskvoje, kur vedė derybas su Lavrovu ir susitiko su Putinu. Tačiau Kinijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimas po susitikimų rezultatų pagal geriausias Kinijos diplomatijos tradicijas buvo neaiškus ir neįpareigojantis.
Matyt, pagrindinis pokalbių akcentas buvo galimas Xi ir Putino susitikimas. Panašu, kad pokalbiai su Europos politikais vis dar buvo pagrindinis kelionės tikslas, o pagrindinis diplomatinės atstovybės baigiamasis taškas – Wang Yi kalba Miuncheno konferencijoje.
Ten jis ne tik ragino grąžinti Kinijos ir Europos draugystę, bet ir kalbėjo apie būtinybę stiprinti Europos suverenitetą ir nepriklausomybę nuo JAV, taip pat puolė Vašingtoną kaltinimais savanaudiškais motyvais dėl karo Ukrainoje ir „isteriška“ reakcija į kinišką balioną.
Jungtinių Valstijų ir Europos santykiai karo Ukrainoje fone tik sustiprėjo, o Kinijos nenoras tiesiogiai smerkti Rusiją išliko svarbiausias Europos klausimas visose diplomatinėse derybose su Pekinu.
Tačiau agresyviai antiamerikietiška Wang Yi pozicija kalboje nestebina. Wang Yi euroturo metu santykiai tarp Kinijos ir JAV buvo paaštrėję. Visų pirma, incidentas su „šnipų balionu“ mat 2023 m. vasario pradžioje JAV kariuomenė numušė Kinijos oro balioną, kuris sugebėjo perskristi nemažą Šiaurės Amerikos dalį.
Baltieji rūmai apkaltino Kiniją bandymu šnipinėti Jungtines Valstijas ir pažeidus Amerikos oro erdvę – tai savaime neįprasta, turint omenyje, kad yra žvalgybos metodų, kuriems nereikia tokių balionų. Pekinas po ilgos tylos vis dėlto pripažino, kad balionas priklauso jiems, tačiau atmetė kaltinimus šnipinėjimu ir pareiškė, kad balionas buvo civilinis ir buvo naudojamas meteorologiniams tyrimams, o į JAV pateko atsitiktinai.
Didėjanti įtampa Azijoje oro baliono incidentas sekė kitą, galbūt daug svarbesnį Kinijos ir NATO santykių, ypač JAV, raidą. Taigi šių metų sausio pabaigoje NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas lankėsi Pietų Korėjoje ir Japonijoje aptarti dvišalių ryšių stiprinimo. Pagrindinės Aljanso ir Korėjos bei Japonijos gynybos ministrų diskusijų temos buvo, pirma, karas Ukrainoje ir, antra, didėjanti Kinijos įtaka ir grėsmė Azijos regione, ypač Taivane.
Stoltenbergas išreiškė Aljanso susirūpinimą dėl Kinijos karinės politikos: pastaraisiais metais Kinija modernizuoja kariuomenę ir investuoja į branduolinius ginklus, nedalyvaudamas strateginiuose ginklų kontrolės susitarimuose su JAV.
Iš tiesų, armijos modernizavimas yra vienas iš pagrindinių Xi Jinpingo politinių tikslų kartu su ekonomikos augimo palaikymu. Strateginių studijų instituto duomenimis, iki 2022 m. Kinijos kariuomenė smarkiai transformavosi ir modernizavosi, įskaitant visų pirma naujų tiekimo grandinių kūrimą sunkiosios technikos gamybai.
Pavyzdžiui, dėl to iki 70 proc. 2022 m. eksploatuojamų Kinijos tankų atitinka moderniausius karinius standartus. Reakcija į Stoltenbergo kelionę Kinijos valdžios institucijose buvo itin neigiama. NATO, anot Kinijos, tokiu būdu siekia sustiprinti „šaltojo karo mentalitetą“, tai yra bandyti išstumti Kiniją į periferiją ir pereiti prie pasyvios konfrontacijos.
Kitas Pekino rūpestis tebėra tiesioginis Aljanso plitimas Azijos ir Ramiojo vandenyno regione – čia argumentas tam tikra prasme primena Rusijos teiginius apie NATO plėtros į rytus pavojų. Xi mano, kad NATO buvimas regione yra Kinijos laisvės apribojimas, jos saugumo erdvės ir regioninių interesų pažeidimas.
Tai, jo požiūriu, mažai kuo skiriasi nuo kišimosi į vidaus reikalus ir suvereniteto – pagrindinės Kinijos „raudonosios linijos“ – pažeidimo.
Tačiau neapibrėžtumas išlieka pagrindiniu Kinijos ir NATO santykių Azijoje veiksniu. Aljanso Azijos politika gana miglota – pavyzdžiui, ilgą laiką vienas pagrindinių NATO siekių buvo neužimti pernelyg „antikiniškos pozicijos“. Visiškai suvokiant galimą Kinijos keliamą grėsmę ir galimą konkurenciją, JAV ir NATO bandymai paveikti regioną liko gana riboti ir rėmėsi „Quad“ – keturių krypčių santykių schema regione tarp JAV, Australijos ir Indijos, Kinijos.
Tuo pat metu požiūris į NATO ir patį formatą grupėje išliko prieštaringas, dažnai prieštaravo Indija. Atsižvelgiant į didžiulę Kinijos ekonominę įtaką regione, taip pat į jos didelį dėmesį ekonominei diplomatijai ir tarpusavio priklausomybės stiprinimui, ši keturių krypčių schema yra labai sudėtinga, tačiau jos negali atsisakyti JAV ir Aljansas.
Ukrainos faktorius Kinijai
Blogėjančių Kinijos ir JAV santykių fone karo Ukrainoje veiksnys tampa ypač svarbus. Nemažai analitikų mano, kad, nepaisant Kinijos nesidomėjimu užsitęsusiu karu, jis vis tiek blaško NATO dėmesį. O kas mažina NATO potencialą. Panašiai samprotavo ir NATO analitikai, vasario pabaigoje paskelbę apie galimybę Rusijai tiekti Kinijos ginkluotę.
Stoltenbergas sakė, kad JAV ir kitų NATO šalių žvalgybos pareigūnai mato ženklų, kad Pekine svarstoma tokia kryptis. Kartu jis pabrėžė, kad kol kas nėra jokių įrodymų, kad būtų priimtas sprendimas ar tiesioginis pasirengimas pristatymams.
Po Stoltenbergo pareiškimo nemažai amerikiečių diplomatų perspėjo Kiniją dėl tiesioginės paramos Rusijai nepriimtinumo: priešingu atveju Kinija gali būti izoliuota nuo pasaulio, jai gali būti taikomos sankcijos, o tai atneš tik žalą visoms šalims.
Nors nuo to laiko nebuvo gauta naujų duomenų apie galimą ginklų siuntimą, „Politico“ neseniai paskelbė tyrimo rezultatus, kurie rodo, kad kai kurios Kinijos bendrovės (ypač „China North Industries“ ir „Da-Jiang Innovations“) tiekė Rusijos įmonėms UAV dalis, neperšaunamas liemenes ir žemo kalibro šautuvus per Turkiją ir JAE. Tačiau greičiausiai nekalbame apie vyriausybės patvirtintas tiekimas Rusijai remti kare.
Nepaisant to, kad tokią įrangą Rusija gali naudoti Ukrainoje, apskritai visa tai yra dvejopo naudojimo gaminiai, tiekimo apimtys palyginti nedidelės, o bendradarbiavimas tarp įmonių vyko dar neprasidėjus karui. Be to, kol kas nerasta jokių įrodymų, kad rusai mūšio lauke naudojo kiniškus šautuvus ar šarvus, o gaminiai tikrai galėtų būti naudojami tiesioginei, nekarinei paskirčiai.
Tuo pačiu metu, nepaisant didėjančios įtampos tarp Vakarų ir Kinijos, pastaraisiais mėnesiais Kinija nesiruošia atvirai konfrontacijai. Priešingai, ji aktyviai stengiasi įrodyti, kad yra tarpininkė ir taikdarė. Taigi, vasario 24 d., Kinijos užsienio reikalų ministerija paskelbė „Xi Jinpingo taikos planą“, kuris oficialiai pavadintas „Kinijos pozicija dėl Ukrainos konfliktas“.
Tiesą sakant, „planas“ nesiūlo jokių konkrečių veiksmų, tai yra bendrų principų ir pasiūlymų, tokių kaip pagarba visų šalių teritoriniam vientisumui, rinkinys. Vakarų šalių reakcija į šį „taikos planą“ buvo šalta.
Taigi ES užsienio politikos atstovė spaudai Nabila Massrali sukritikavo, kad tai „ištrina ribas tarp agresoriaus ir aukos“ ir „dėmesys perkeliamas į tariamai teisėtus agresoriaus rūpesčius“. Ursula von der Leyen savo ruožtu apkaltino Kiniją šališkumu ir selektyvumu.
Tačiau ilgainiui Vakarų šalių retorika sušvelnėjo, o nemažai ekspertų ir žiniasklaidos ėmė kalbėti apie tai, kad Kinija gana nuoširdžiai domisi taikos palaikymo bandymais. Pagrindinis argumentas slypi Xi Jinpingo ambicijose atkurti savo autoritetą – jis gali siekti sukurti naują pasaulinę Kinijos tapatybę, tapti „didžiuoju broliu“ ir taikdariu tarptautinėje politikoje.
Tai rodo ir Kinijos pastangos kituose regionuose: pavyzdžiui, kovo 10 dieną tapo žinoma apie prieš 7 metus nutrūkusių Irano ir Saudo Arabijos diplomatinių santykių atkūrimą tarpininkaujant Kinijai. Gali būti, kad vienos diplomatinės sėkmės fone Xi gali dėti daugiau pastangų ir dėl karo Ukrainoje.
Tačiau skepticizmas dėl tikrųjų Kinijos ketinimų neišnyko. Taigi kai kurie analitikai mano, kad apie nuoširdų taikos palaikymą nėra kalbos, o Xi Jinpingo kelionės tikslas – stiprinti ryšius su Rusija ir jos priklausomybę nuo Kinijos.
Taigi Xi siekia paremti Rusiją, siekdamas tolesnės jos „vasalizacijos“, o visa kita – šydas Vakarų stebėtojams. Tokia įvykių raida išlieka realistiška, bet ne vienintelė.
Verta prisiminti, kad Pekino reakcija visus šiuos metus buvo itin santūri, o Rusijos priklausomybės nuo Kinijos augimas įvyko savaime, be papildomų pastangų ir asmeninio Xi įsikišimo. Tuo pat metu rimtos Xi ir Wang Yi pastangos stiprinti santykius su Europa rodo, kad Pekinas dar nėra pasirengęs jomis rizikuoti. Aktyvios ir rimtos investicijos į taikos iniciatyvas, ypač į Irano ir Saudo Arabijos susitarimą, bent jau rodo Xi susidomėjimą taikos palaikymu.
Kitas Pekino bandymų išspręsti konfliktą požymis buvo Xi planai derėtis su Zelenskiu: šiuos planus entuziastingai sutiko ne tik Ukraina, bet ir Vakarų politikai. Taigi Baltieji rūmai išreiškė paramą šiam pokalbiui.
„Jau seniai raginome prezidentą Xi derėtis su Ukraina“, – sakė JAV patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake'as Sullivanas ir patvirtino, kad prezidentas Joe Bidenas yra pasirengęs asmeniškai aptarti tokias derybas su Xi.
Net jei Kinija tikrai nuoširdžiai ketina įsitraukti į taikos palaikymą, tai nereiškia, kad Pekino pastangos bus sėkmingos ar net teisingos Ukrainos atžvilgiu, tačiau tai gali reikšti tolesnį tiesioginės karinės paramos Rusijai atmetimą. Vadinasi, tolesnio ir negrįžtamo Kinijos ir NATO santykių pablogėjimo prevencija.
