Istorija jau plačiai žinoma, klausimas – tik jos tikslas. Ar Lietuvos vidaus saugumo departamento (VSD) pareigūno apsilankymas pas žurnalistą dr. Kęstutį Girnių buvo geranoriškas – perspėti jį apie gresiantį pavojų iš Lietuvos pogrindyje veikiančių svetimos valstybės agentų ar, šią prielaidą naudojant, nutildyti arba bent sutramdyti Lietuvos valdžias dažnai kritikuojantį žurnalistą? Žvilgtelkim į abi puses.
Vienas, ko gero, net pagrindinis VSD uždavinys yra sekti Lietuvoje veikiančius svetimų valstybių šnipus. Visi žinom, kad jų yra ir veikiančių įvairiomis kryptimis. Taip pat ir ieškančių sau paslaugūnų tarp vietinių gyventojų. Ir ne tarp bet kokių, tačiau tarp aukštų valstybės tarnautojų, verslo žinovų, kitų įtakingų žmonių ir ypač landžių bei daug žinančių arba galinčių sužinoti žurnalistų. Juos numatę kaip galimus savo taikinius, bando prisivilioti. Kartais ideologiniais patrauklumais, bet dažniausiai, žinoma, pinigais, įvairiais pamaloninimais arba net ir grasinimais. Be abejo, VSD uždavinys yra sekti ir juos – užverbuotus ir jau dirbančius, verbuojamus, o taip pat ir verbuoti numatytus, jeigu tai pavyksta kaip nors „užuosti“. Bet ir tų svetimų valstybių agentų ketinimus kai kurių Lietuvos gyventojų atžvilgiu, dėl kai kurių priežasčių gal net ir pavojingus. Šių uždavinių vykdymo ribose VSD pavyko sužinoti, bent taip savo veiksmą teisina šios įstaigos vadovas, kad vienos valstybės šnipai kažkodėl pradėjo domėtis žurnalistu dr. Kęstučiu Girniumi, VSD teigimu, netgi pavojingai, ir nusiuntė vieną iš savo pareigūnų Girnių perspėti ir gal net jam patarti, kaip jis turėtų elgtis, kad pašalintų šį pavojų. Ar toks VSD elgesys iš tikrųjų nėra įstaigos atsakomybės ribose Lietuvos gyventojų atžvilgiu? Ar perspėjimas apie galimą pavojų ar bent didelį nemalonumą paliestam asmeniui ir patarimas, kaip elgtis, kad jo išvengtų, nebūtų, nors įstatymiškai ir neįvardyta, tačiau bent moralinė, žmogiška, net padėkos verta VSD pareiga? Ar gyvenimo logika nesakytų, kad taip? Ko gero, pradžioje taip galvojo ir dr. Girnius, ilgokai apie reikalą net tylėjęs. Tačiau jis visgi nutarė prabilti
Kas jį taip įtaigavo?
Ir čia jau kita medalio pusė: ne pats perspėjimas, už kurį dr. Girnius tikrai jam padėkojo, bet neskubant, pamažu apgalvojant, patarimas, kaip to pavojaus jis galėtų išvengti, kuris, visą pokalbį iš vatos išvyniojus ir paprastais, visiems suprantamais žodžiais pavertus, buvo toks: nustok rašyti valdžią, tiksliau – prezidentą ir Konstitucinį Teismą kritikuojančius straipsnius. Tai dr. Girnius sakosi pajutęs, po pareigūno apsilankymo paskambinęs pačiam VSD direktoriui Povilui Malakauskui. Ir čia atsidarė pragaro vartai: koks pavojus iš užsienio gali kilti žurnalistui už savos valdžios kritiką? „Nuts“ (lietuviškai – kvaila), kartojant garsųjį amerikiečių generolo atsakymą per Antrąjį pasaulinį karą jo armiją Belgijoje apsupusiems ir reikalaujantiems pasiduoti vokiečiams. Nieko panašaus, taip negalėjo būti, visas tas reikalas pučiamas konservatoriams ieškant priežasties atsikratyti jiems neįtinkančio ir naujo VSD vadovo, piktai rėžė tuo metu dar premjeras Gediminas Kirkilas. Ar tais žodžiais nesiekiama viso to reikalo atomazgos apkaltinant dr. Kęstutį Girnių, jau pradėtą po visokias apklausas tampyti?
Niekas manęs neprašė, čia mano savanoriškas trigrašis. Dr. Kęstutį Girnių pažįstu vos ne nuo jo vaikystės. Gerai – nuo jo studentavimo dienų. Taip pat labai gerai – jo brolius, iš mano valsčiaus kilusią motiną ir ypač tėvą, filosofijos mokslų daktarą Juozą Girnių, parašiusį mums lietuvybės išlaikymo užsienyje evangeliją „Tauta ir tautinė ištikimybė“ ir dar kelias knygas. Sūnus dr. Kęstutis – partizanų kovų Lietuvoje tyrinėtojas ir pirmos istorinės knygos apie juos autorius. Gerai išsimokslinęs filosofas, žurnalistas, mokantis kelias užsienio kalbas, daug politinio žurnalizmo patyrimo įgijęs daug metų dirbdamas žurnalistu – vadovu Laisvosios Europos radijuje, visais atžvilgiais patikimas žmogus, taurus lietuvis. Iš jo lūpų – niekas kita, bet tik tikrovė. Tokia išplaukė ir dabar, jam pačiam visą vyksmą ir iš visų pusių gerai apgalvojus. Ši istorija – nieko mažiau, kaip tik VSD nusikalstamas vyksmas, savų piliečių neleistinas sekimas ir bandymas juos sava valia drausminti. Net Lietuvos valstybės vardu. Tai patvirtina ir su šiuo vyksmu jau spėję susipažinti du iškilūs mokslininkai – autoriai Egidijus Aleksandravičius ir Leonidas Donskis. Tarnybiniu požiūriu šį VSD veiksmą kritikuoja ir buvęs pareigūnas, už liudijimą Seimo komisijai neteisėtai atleistas Kastytis Braziulis. Girniaus išryškintas vyksmas aiškiai rodo – vyksta savų piliečių sekimas KGB metodais. Donskis jau kietai reikalauja šiuos veiksmus tuojau pat sustabdyti, VSD veiklos principus iš pagrindų pakeisti. Čia jam – jau nebe juokai. „Jeigu taip nebus padaryta, mes palaidosime demokratiją Lietuvoje jai begimstant”, – sako šis filosofas. Egidijus Aleksandravičius reikalauja jį pertvarkyti iš pagrindų. „Turime kurti saugumą, derantį su mūsų teisėmis”, – teigia jis. „Kitaip turėsime įsivaizduoti savo saugumą, atstovaujantį buvusio sovietų komjaunimo aktyvisto, kuris po pirmųjų antisovietinių demonstracijų pamokslavo apie imperialistų pinkles ir sovietinį patriotizmą. Tas „herojus” dabar rūpinasi mūsų – šalies, stovinčios Rusijos sulaikymo fronto linijoje, – saugumu “, – pastebi Aleksandravičius, primindamas dar, kaip jis persekiojo vieną iš protestavusių prie Mickevičiaus paminklo prieš Molotovo-Ribentropo sutartį.
Šiandien dar neaišku, kaip ši istorija baigsis. Gal mano bičiulis Kęstutis liks ir nenulinčiuotas, tačiau vargu ar dar kas nors geresnio išeis? O iš tikrųjų VSD turėtų būti visiškai pertvarkytas, nepaisant, kad jį vėl bandytų gelbėti ir pats prezidentas Valdas Adamkus, net devynis mėnesius gelbėjęs KGB atsarginį Arvydą Pocių. Naujasis Seimas ir jo sudaryta Vyriausybė čia jau nebeturėtų pasiduoti. Juk naujasis NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas visą istoriją turėtų žinoti kaip savo penkis pirštus.
