Juk plastikinės gėlės, indeliai, kurie lieka sudegus žvakėms, užteršia mūsų aplinką taip, kad aplinkosaugos specialistai vis garsiau prabyla apie kapinėse tiksinčią ekologinę bombą. Etnologai primena, kad rungtyniaudami, kieno kapas bus apšviestas skaisčiau, užmirštame tikrąją Vėlinių prasmę.
„Darželiai“ kapinėse
Pasak etnologo ir mokslo istoriko prof. Liberto Klimkos, kapinėse nederėtų varžytis, kas uždegs daugiau žvakių ar gausiau apkraus kapą gėlėmis. Svarbiausia – saikas ir dermė su gamta. Tuo labiau kad pasaulyje jau seniai kapinės laikomos aplinkos taršos šaltiniu, ir aplinkosaugininkai suka galvą, kaip tą taršą sumažinti. „Aplinka dar labiau teršiama, jei kapavietė virsta gėlynu, kuris per Vėlines apstatomas daugybe žvakių. Juk tai irgi po kurio laiko virsta atliekomis. Taip aplinkos tarša padidėja dvigubai“, – sakė jis.
Profesoriaus teigimu, žvakių uždegimo ant artimųjų kapų tradicija nėra labai sena. „1880 metais viename Dzūkijos kaime kunigas pasiūlė žmonėms uždegti žvakutes, sakydamas, kad tai bus tarsi simbolinis kapas visiems išėjusiesiems. Kiekvienas pasiėmė po pašventintą žvakutę ir nunešė ant savo artimųjų kapų. Nuo to laiko žvakių degimo tradicija paplito visoje Lietuvoje“, – dėstė etnologas.
Kalbėdamas apie kapų puošimo tradicijas, L.Klimka pabrėžė, kad puošiant kapus iš protėvių vertėtų pasimokyti santūrumo, o ryškios gėlės, dideli paminklai, žvakių kalnai nesusiję su jokiomis tradicijomis: „Senosiose lietuviškose kapinėse buvo statomi mediniai kryžiai, amžinojo poilsio vietos būdavo paženklinamos kukliu lauko akmeniu“, – teigė jis.
Ir gėlių ant mūsų protėvių kapų būdavę labai mažai. Dažniausiai pasodindavo kokių nors daugiamečių augalų, pavyzdžiui, bijūnų krūmų ar diemedžių. Nebuvo mados kapinėse puoselėti „darželius“, juk žmonėms reikėjo dirbti. „Kapinės buvo lankomos retai, jei kapas žolyte užaugdavo, niekas jo neravėdavo“, – aiškino etnologas. Tradicija iš kapinių daryti gėlių darželius gimė XX amžiuje.
„Deja, žmonės pradėjo nemėgti medžių kapinėse – esą lapų pribyra, o juk medis yra esminis pomirtinio gyvenimo įvaizdis“, – apgailestavo L.Klimka. Senaisiais laikais kapinėse medžių niekas nekirsdavo, nes tikėdavo, kad viskas, kas išauga mirusiųjų teritorijoje, yra mirusiųjų pasaulio dalis, todėl kirsdamas medį, krūmą, žolę ar skindamas gėlės žiedą skriaudi patį mirusįjį.
Beje, į kapinių medžius buvo keliami gandralizdžiai ir inkilai paukščiams. Tikėta, kad paukščiai saugo mirusiųjų pasaulį, nes yra tarpininkai tarp Dievo, žmogaus ir mirusiųjų. Tad medžiai buvo svarbi, nedaloma kapinių dalis, niekam netrukdė ir kartu su išskrendančiais paukščiais rudenį užmiegančių medžių spalvotos ašaros. „Žinoma, draudimais ar kapų tvarkymo taisyklėmis nieko nepakeisi, todėl derėtų rodyti geruosius pavyzdžius, apie juos kalbėti ir tokiu būdu paskatinti lietuvius jausti saiką, prisiminti, kad kapinėse svarbiausia yra estetika ir dermė su gamta“, – teigė profesorius.
Geras verslas
Menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė pripažino, kad suklestėti tam, ką mes šiandien matome kapinėse, labiausiai padėjo verslas: „Visur skatinamas vartojimas, taigi ir importinės žvakės įdėkluose, kurios vėliau tampa šiukšlėmis“, – pripažino ji.
Yra žinoma, kad dar XIX a. vaškinės žvakės buvo brangios, nes vašką tekdavo atiduoti kaip duoklę, taip pat ir bažnyčioms. Žvakės pradėtos deginti kapinėse XIX a. pab. – XX a. pr., ši tradicija buvo išlaikyta ir sovietmečiu. „Įdomu tai, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse, kaip antai Jiezne, dar iki XX a. 7 dešimtmečio žvakių nedėdavo prie kiekvieno kapo, jas uždegdavo prie bendro kapinių kryžiaus ir kartu melsdavosi už visus kaimo mirusiuosius. Ir kapų neužkraudavo gėlėmis! – pasakojo J.Zabulytė. – Kiek man žinoma, gėlių ant kapų dėjimas per Vėlines paplito sovietmečiu, bet tai buvo daroma kukliai – padedamas vos vienas kitas žiedas. Šiandien matome visai kitą vaizdą – begalė plastikinių ir stiklinių žibintų, gyvų ir dirbtinių gėlių kalnai…“
Menotyrininkės teigimu, mirusiajam nėra svarbus mūsų puikybės padiktuotas noras kuo daugiau apkrauti jo kapą gyvų ir mirusių gėlių žiedais, tai mūsų, gyvųjų, susireikšminimas ir tuštybė.
„Derėtų paklausti savęs, vardan ko tai darome. Prisiminti mirusiuosius reikia ne gėlių ir žvakių kalnais, o tikru buvimu kartu su jums brangiais išėjusiaisiais, – svarstė etnologė. – Nesakau, kad žvakių nereikia, jos būtinos, bet gal nebūkime tokie praktiški ir negalvokime tik apie ilgą jų degimą ir kapo gražumą – uždekime paprastas vaškines arba parafinines žvakutes ir būkime prie kapo tol, kol jos dega, nes mirusiesiems reikia ne tik ugnies, bet ir mūsų.“
Teršalų tonos
Asociacija „Lapkričio 2-osios draugija“ kiekvienais metais kviečia savo artimųjų kapų nepaversti stiklo ir plastiko sąvartynu ir per Vėlines, lapkričio 2-ąją, jų atminimą pagerbti uždegant vieną žvakę, paraginti tai daryti ir kitus.
Asociacijos vadovas Valdas Kaminskas pripažino, kad tyrimo, kiek teršiame aplinką degindami žvakes stikliniuose ir plastikiniuose indeliuose, Lietuvoje kol kas nėra atlikta, tačiau ir plika akimi matyti, kad po lapkričio švenčių kapinėse lieka tūkstančiai tonų stiklo ir plastiko. Kita vertus, galime pasiremti kitų šalių skaičiavimais, pvz., Slovėnijos. „Paskaičiuota, kad šioje šalyje, kurioje gyvena du milijonai gyventojų, kiekvienas slovėnas per metus į kapus atneša 12 stiklinių žvakių. Tai sudaro apie 2 700 tonų stiklo duženų. Vadinasi, Lietuvoje, kurioje beveik 3 milijonai gyventojų, stiklo kiekiai galėtų būti dar didesni – apie 3 tūkst. tonų, tai sudarytų traukinio sąstatą su 50 vagonų! Per spalį ir lapkritį savivaldybės už atliekų išvežimą iš kapinių sumoka apie pusę milijono eurų, tai iš tiesų didelė suma. Primename, kapinių atliekų tvarkymas nėra įskaičiuotas į vietinės rinkliavos mokestį – už jas mokama savivaldybių biudžeto lėšomis.
Pagaliau pačių žvakių deginimas vienoje erdvėje yra kenksmingas. Lenkai Opolės mieste atliko oro mėginius kapinėse ir apskaičiavo, kad, degant žvakėms, pačiu intensyviausiu metu benzolo, sukeliančio vėžį, koncentracija yra trigubai didesnė už leistiną normą, o toluolo ore – 3,5 karto daugiau už foninį lygį, tai paprastai charakteringa aplinkai prie intensyvių eismo magistralių ar didžiulių pramoninių objektų. Taigi reikia pamąstyti, ar reikšdami pagarbą mirusiesiems nepamirštame gyvųjų ir ar neperžengiame ribos“, – perspėjo V.Kaminskas.
Asociacijos vadovo teigimu, pakanka ant kapo įrengti vieną stacionarų žibintą, kurio viduje tereikėtų pakeisti tik pačią parafino žvakę. Taip elgdamiesi žmonės parodytų ekologinį sąmoningumą.
Gyventojai nerūšiuoja
Pasak „Ecoservice“ generalinės direktorės Daivos Skrupskelienės, spalio viduryje gyventojai tradiciškai pradeda tvarkyti artimųjų kapus. Prieš uždegdami žvakes, daugelis skuba nugrėbti lapus, nurinkti nuvytusių gėlių likučius. Vidutinio dydžio kapinėse atliekų skaičius Vėlinių laikotarpiu, palyginti su kitais mėnesiais, išauga 100 tonų. Dauguma šių kapinių atliekų galėtų būti perdirbamos, jei gyventojai tvarkingai jas rūšiuotų.
Atliekų tvarkytojų darbą labiausiai apsunkina žaliosios atliekos – lapai, gėlių likučiai, šakos – kurias gyventojai dažnai meta į bendrus ar antrinių žaliavų konteinerius.
„Kiekvienos kapinės turi savo tvarką, todėl atvažiavę tvarkyti artimųjų kapų gyventojai pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kur jose skirta vieta žaliosioms atliekoms. Vienose kapinėse būna atvežti didmaišiai ar specialūs konteineriai, kitose – iškasta komposto duobė“, – sakė direktorė. Anot jos, jei žaliosios atliekos patenka į bendrus konteinerius, pūdamos kartu su buitinėmis atliekomis sukelia nemalonius kvapus, jų negalima šalinti sąvartynuose. Dar blogiau, jei žaliąsias atliekas gyventojai palieka antrinių žaliavų konteineriuose – toks elgesys apsunkina atliekų tvarkytojų darbą, o kartais ir užkerta kelią perdirbti išrūšiuotas popieriaus, plastiko ar stiklo atliekas.
Problemos po Vėlinių
Pasak atliekų tvarkytojų, didžiausios problemos prasideda po Vėlinių, kai nuo kapų pradedami nurinkinėti sudegusių žvakių indeliai. Žmonės nesusimąstydami juos meta į pirmą pasitaikiusį prie kapinių pastatytą konteinerį, nors ant visų jų yra užrašyta, kokioms atliekoms konteineris skirtas. Apie 90 proc. kapinių atliekų sudaro žaliosios atliekos, kurioms rinkti prie visų kapinių yra pastatyti atskiri konteineriai arba įrengtos atskiros aikštelės. Tačiau kartu su žaliosiomis atliekomis joms skirtuose konteineriuose ar aikštelėse atsiduria ir stikliniai bei plastikiniai žvakių indeliai, ir metaliniai jų dangteliai, ir nudžiūvusių gėlių krepšelių ar vainikų karkasai. Atskira problema – dirbtinės, plastikinės gėlės ir vainikai, kuriuos daugelyje Europos valstybių paprasčiausiai draudžiama nešti ant kapų.
„Tvarkančiuosius savo artimųjų kapus kviečiame pagalvoti apie alternatyvą dirbtinėms gėlėms bei žvakėms plastikiniuose ar stikliniuose indeliuose. Visuomet galima kapus papuošti tikrų gėlių ar eglišakių puokštėmis, kurios suyra, o vietoj vienkartinių žvakių ant kapo įrengti žibintus, kuriuose užtektų pakeisti įdėklą“, – patarimais dalijosi „Ecoservice“ atstovė.
Ragina elgtis atsakingai
Artėjant Visų šventųjų dienai skatiname gyventojus elgtis atsakingai ir lankant bei tvarkant artimųjų kapus neužmiršti ir atsakingai sutvarkyti susidariusias atliekas.
Tvarkant kapus nuo kitų atliekų visų pirma turėtų būti atskiriamos žaliosios atliekos (nuimta žolinė augalija, šakos, papuošimui naudotos gėlės ir pan.). Jas reikėtų mesti į žaliosioms atliekoms surinkti skirtus konteinerius ar specialiai tokioms atliekoms tvarkyti skirtas žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles, už kurių įrengimą ir priežiūrą atsakingos savivaldybės.
Taip pat reikėtų atskirti antrines žaliavas. Stiklo atliekas (pvz., stiklinius indelius), plastiko atliekas (pvz., plastikinius gėlių vazonėlius), popieriaus ir kartono atliekas (pvz., kartonines dėžutes), metalo atliekas (pvz., metalinius žvakių dangtelius) reikia mesti į tam skirtus rūšiavimo konteinerius. Jei tokie antrinių žaliavų rūšiavimo konteineriai prie kapinių nepastatyti, skatiname gyventojus rūšiuojamas atliekas parsivežti namo ir ten jas išrūšiuoti. Visas kitas atliekas (pvz., žvakių likučius ir kt. panašias atliekas) derėtų mesti į mišrių atliekų konteinerius.
Savivaldybes ragintumėme skirti papildomą dėmesį, kad gyventojams būtų sudaryta galimybė išrūšiuoti kapinėse susidariusias atliekas.
Žinodami, kokia šiandien aktuali yra taršos plastiku bei klimato kaitos problema, skatiname gyventojus susimąstyti ir kiek įmanoma supaprastinti savo ritualus, paminėti ir prisiminti artimuosius kuo paprasčiau: su mažiau žvakių, gėlių, mažiau plastiko gaminių.
Visiškai išvengti atliekų nepavyks, bet gyventojai gali rinktis žvakutes, kurios gali būti panaudojamos kelis kartus (pvz., stiklines žvakes su keičiamais žvakių įdėklais), jei nėra tokios galimybės tada rinktis tokias, kurias vėliau bus galima perdirbti. Atsižvelgus į oro sąlygas bei galimybes, naudoti šviežias gėles, vainikus arba gėles, užaugintas vazonėliuose, vengti plastikinės pakuotės vyniojant gėles, dirbtinių gėlių.
