Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, jog kasmet visame pasaulyje nusižudo apie milijoną žmonių. Lietuva šioje srityje yra tvirtai „pirmaujanti“. Specialistai jau antrą dešimtmetį pateikia šiurpą keliančią statistiką – mūsų šalyje per metus vidutiniškai savo noru iš gyvenimo pasitraukia beveik 1200 žmonių.
Ko gero, ne vienas per kokią itin stresinę situaciją yra pagalvojęs apie savižudybę. Vis dėlto toji mintis būna tarsi impulsas imtis veiksmų, kad situacija, privedusi prie tokių minčių, pasitaisytų. Juk dažniausiai blaivus protas nugali ir žmogus supranta, kad „nėra tokio blogio, kuris neišeitų“.
Nematė išeities?
Prieš metus kitus vienu dažnesnių savižudybės veiksnių buvo laikomas alkoholis. Susidūręs su problemomis žmogus imdavo girtauti ar ištikus stresui išgerdavo ir nusižudydavo.
Paanalizavus pastarųjų mėnesių statistiką, paaiškėjo, kad ranką prieš save pakėlė žmonės, kurie iš šalies atrodė ar respektabilūs verslininkai, ar geraširdžiai, linksmi studentai, ar garbūs šeimos vyrai.
Štai pernai spalio pabaigoje Vidzgirio miške (Alytaus r.) rastas pasikoręs 21 metų alytiškis Rytis. Viename tinklalapyje vos prieš valandą Rytis buvo anglų kalba parašęs: „Aš tikiu, kad vieną dieną mes prisikelsime“.
Rytis mokėsi Alytaus kolegijoje. Antrame kurse išėjo akademinių atostogų ir išvažiavo dirbti į užsienį. Rudenį buvo grįžęs aplankyti namiškių. Kalbama, kad turėjęs finansinių sunkumų, viena greitųjų kreditų įmonė dėl skolų buvo padavusi jį į teismą dėl paskolos išieškojimo. Savižudybės išvakarėse Ryčio artimieji buvo su juo kalbėjęsi.
Gruodžio viduryje Prienuose savo noru iš gyvenimo pasitraukė vieno politiko sūnus – 36 metų trijų vaikų tėvas. Visažiniai interneto komentatoriai praneša, jog jis turėjęs smarkiai geriančią žmoną, kuri ne tik nepaisiusi visų prašymų nebegerti, bet dargi išėjusi iš namų su visais trimis vaikais ir pasislėpusi. Kalbama, jog vyras ir nebeišlaikęs.
O Trijų karalių dienos išvakarėse Vilniuje ant Tauro kalno susisprogdino devyniolikmetis. Kol kas tebetiriama, kodėl jis pasirinko tokią žiaurią mirtį. Kalbama, jog turėjęs rūpesčių dėl mokslo, labai graužęsis, o dar susipykęs su mergina.
Artimieji nepastebi
Šių savo noru iš gyvenimo pasitraukusių žmonių artimieji iki šiol sunkiai suvokia, kodėl jie žengė tokį žingsnį. Visi vyrai turėjo juos mylinčius ir suprantančius namiškius, nepiktnaudžiavo svaigalais, mokėsi, dirbo, lyg ir neturėjo sveikatos problemų.
Kodėl žmogus pasirenka mirtį, likę gyvieji bando aiškinti įvairiai, apie savižudybės priežastis yra sukurta begalė teorijų. Juk iškeliavusio į aną pasaulį žmogaus nebepaklausi – savo paslaptį jis dažniausiai nusineša į kapus.
Kai kurie specialistai tvirtina, kad būsimasis savižudis dažnai siunčia įvairius signalus, o laiku juos pastebėjus, tragedijos dažnai būtų galima išvengti. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų artimieji nė nenutuokia, kas dedasi to žmogaus galvoje, neįžvelgia jokių artėjančios tragedijos užuomazgų.
Štai Alma B., prieš porą metų netekusi savo vienintelio sūnaus Roberto (22 m.), iki šiol nesupranta, kodėl sūnus gyvenimą baigė savižudybe: „Buvome tikrai artimi, aptardavome daugelį dalykų. Dažnai sūnus pasakodavo, kaip jam sekasi darbe, vakarėliuose, su merginomis. Jokių pavojaus signalų neįžvelgiu ir dabar, nuo tagedijos prabėgus daugiau kaip 2 metams. Niekada nejutau nė menkiausios užuominos, kad dėl ko nors jis labai nerimautų, nervintųsi ar kažkas jį slėgtų. Rūpesčių buvo – kas jų neturi, – tačiau dėl to jis neatrodė palūžęs ar nusiminęs. Buvo mylimas draugų. Niekada nebuvo nė puse lūpų užsiminęs, kad jam nepatinka pasirinkta specialybė ar darbas. Negirdėjau, kad jį kažkas būtų erzinę, tyčiojęsi ir pan. Galų gale ir merginą, atrodo, buvo susiradęs tokią, kuri jam patiko ir kuriai jis patiko. Ir staiga – rastas pasikoręs netoliese esančiame parke... Nors visos ekspertizės tvirtai pasakė, jog tai savižudybė, man iki šiol kirba mintis, kad jį kas nors „pakabino“.
Tačiau buvusi Roberto mergina išduoda, jog jis turėjo kompleksų. „Jis tikrai buvo geras ir protingas vaikinas, bet noras būti tokiam jam daug kainavo. Jis mus saugojo nuo savo problemų ir nekalbėjo, o mes nesugebėjome įžvelgti, kaip tai jį slegia“, – kalbėjo mergina.
Priežastys būna įvairios
Lietuvos suicidologijos asociacijos prezidentas, daktaras Alvydas Nekrošius savo straipsnyje „Požiūrių į savižudybę aspektai“ cituoja sociologą Emilį Durkheimą, kuris yra nurodęs keturis savižudybių tipus: egoistinį, altruistinį, fatalinį ir anominį. „Labiausiai paplitęs savižudybės tipas yra egoistinė savižudybė, – rašė E. Durkheimas. – Būdingi bruožai – depresija ir apatija. Perdėtai sureikšmindamas save ir savo vertę, žmogus nori būti pats sau tikslas, bet kadangi toks tikslas negali jo tenkinti, jis puola į neviltį ir tampa abejingas gyvenimui, kuris jam atrodo beprasmis“. Daktaras A. Nekrošius savo straipsnyje išvardija ir daugybę priežasčių, dėl kurių žmonės pasirenka savižudybę: tai ir vienatvė, ir šeiminis statusas, ir finansiniai-ekonominiai sunkumai, ir nedarbas, ir gyvenimo prasmės praradimas, ir konfliktai, ir psichikos ligos.
O štai neseniai Kanados mokslininkai, patys atlikę tyrimus ir išanalizavę 12 skirtingų valstybių atliktus tyrimus, pabrėžia, jog, be daugybės savižudybės rizikos veiksnių, vienas svarbiausių – genetinis veiksnys. Mokslininkai nustatė, jog psichikos sutrikimų kamuojami asmenys turi geną su specifine „metionino variantu“ vadinama žyme. Na o žmonių, nelinkusių pakelti prieš save ranką, genas pažymėtas „narsumo varianto“ žyme. Specialistai tvirtina, jog šis genas yra glaudžiai susijęs su nervų sistemos vystymusi, tad nustačius aiškesnę šio geno įtaką savižudybės rizikai, būtų galima iš anksto nustatyti grėsmę sau keliančius asmenis ir apsaugoti juos nuo dar didesnės rizikos.
Reikiamos pagalbos nesulaukia
Kaip papasakojo Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos vadovas, socialinių mokslų daktaras Paulius Skruibis, vien pagalbos telefonu ar internetu žmogui nepakanka. „Nėra vienos aiškios priežasties, dėl ko žmogus pakelia prieš save ranką. Tai įvyksta dėl daugybės dalykų, kurie perpildo žmogaus galimybių, kantrybės taurę – taigi pasireiškia „perpildytos taurės“ sindromas, – sako P. Skruibis. – Tarkim, bedarbystė. Juk daug žmonių šiais laikais netenka darbo, tačiau dėl to žudosi vos vienas kitas. O atidžiau paanalizavus, paaiškėja, jog darbo netekimas ar kitoks gyvenimo pokytis tėra tik viena iš priežasčių, lėmusių pasirinkimą žudytis“.
2009 metais P. Skruibio ir dainininko Andriaus Mamontovo pastangomis pradėta iniciatyva „Nebijok kalbėti“. Pasitelkus „Jaunimo linijos“ savanorių, Jaunimo psichologinės paramos centro ir verslo pagalbą, buvo išleisti atvirukai su informacija, kaip padėti žmonėms, galvojantiems apie savižudybę, sukurtas vaizdo klipas.
„Lietuvoje galimybių gauti psichologinę pagalbą vis dar labai trūksta, ypač mažesniuose miestuose, – sakė P. Skruibis. – Kai ėmėmės iniciatyvos „Nebijok kalbėti“, skambučių pagalbos telefonais ėmėme sulaukti dvigubai daugiau nei iki tol. 2009 metais skambino maždaug 700 žmonių su savižudybės rizika, o pernai šis skaičius siekė 2100. Vadinasi, žmonės daugiau sužinojo apie teikiamą pagalbą. Svarbiausia žinoti pagrindinius dalykus: nebijoti kalbėti, klausyti, priimti kitą žmogų su jo mintimis ir jausmais“.
Tačiau P. Skruibis piktinasi, jog kol kas savižudybių problema paliekama pavienėms iniciatyvoms, nors derėtų pagalvoti apie visokeriopą pagalbą į savižudybę linkusiems žmonėms. „Štai turintis psichikos problemų žmogus patenka į ligoninę. Tai pati didžiausia rizikos grupė, ir jų jau nereikia ieškoti. Tokiam žmogui medicininė pagalba suteikiama, bet vėliau taip reikalingos psichologo pagalbos dažnai jis nesulaukia. Juk kai užklumpa infekcijos ar gripo epidemija, metamos didžiulės pajėgos, o šiuo atveju viskas užkraunama ant paciento pečių“.
Tik faktai:
Valstybinis psichikos centro Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis, dažniausiai žudosi vyrai (2010 m. iš 100 000 gyventojų – 61 vyras ir 10 moterų).
Pažeidžiausi yra vadinamojo krizinio amžiaus vyrai – nuo 45 iki 59 metų. Statistika tvirtina, jog iš 100 000 gyventojų net 91 vyras nusižudo sulaukęs būtent vidutinio amžiaus ribos.
Kaime padėtis blogesnė negu mieste. Iš 100 000 kaimo gyventojų nusižudo net 46, o mieste šis rodiklis perpus mažesnis – 23.
Su jausmais, emocijomis ir bėdomis sunkiau tvarkosi kaimo vyrai. 2010 metais jų (iš 100 000) nusižudė 80, o moterų – 14. Miestiečių savo noru iš gyvenimo pasitraukia perpus mažiau.
Per pastaruosius 5 metus pastebimai padaugėjo turinčiųjų psichologinės raidos sutrikimų: 2006 metais iš 100 000 gyventojų tokių buvo 30, o 2010 metais – 44.
Mitai ir faktai apie savižudybę:
1-asis mitas: „Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, vadinasi, jis iš tikrųjų nori mirti“.
Faktas: jei žmogus nori nusižudyti, dar nereiškia, kad jis nenori gyventi.
2-asis mitas: „Jeigu žmogus nusprendė nusižudyti, jam jau niekas negali padėti“.
Faktas: atviras pokalbis ir laiku suteikta pagalba gali išgelbėti gyvybę.
3-iasis mitas: „Klausimas apie savižudybę gali žmogų paskatinti nusižudyti“.
Faktas: tiesus klausimas apie savižudybę ir atviras pokalbis gali tik padėti.
4-asis mitas: „Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nenusižudo“.
Faktas: jeigu žmogus kalba apie savižudybę – rimtas ženklas, kad jis gali tai padaryti.
5-asis mitas: „Nusižudoma dažniausiai be jokio įspėjimo“.
Faktas: dažniausiai žmonės praneša apie savo ketinimus nusižudyti.
6-asis mitas: „Gyvenime būna situacijų, kai savižudybė – vienintelė išeitis“.
Faktas: net ir juodžiausia neviltis netrunka amžinai.
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
