Seimo pirmininkė Irena Degutienė įvaldė šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės taktiką: kalbėti žmonėms tai, ką jie nori girdėti. To visiškai užtenka populiarumui išlaikyti.
Neseniai viena Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vedlių I. Degutienė tautai pabėrė porą perliukų.
Pirmasis – po savo partijos ir prezidentės mūšio dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadų atleidimo ji pareiškė siūlanti pirmalaikius Seimo rinkimus. Pasak I. Degutienės, jie galėtų būti surengti liepą.
Politologai iš karto išjuokė šią lyg politikos naujokės pasiūlytą idėją. Mat liepą daugelis atostogauja, todėl ant rinkimų jiems nusišvilpti. Juk daug maloniau tuo metu gulėti prie jūros ar ežero, nei eiti į balsavimo apylinkę. Logiška. Gerai, kad balsavimas nėra Lietuvoje privalomas ir baudžiamas, todėl žmogus turi teisę rinktis.
Spalį ir taip numatyti eiliniai rinkimai, todėl ką duotų kelių mėnesių skirtumas? Niekas taip ir nesuprato I. Degutienės siūlymo naudos.
Iš kitos pusės, ką ji veikė anksčiau? Kodėl nepasiūlė Seimui išsivaikščioti į keturias puses kad ir tada, kai jis nesutiko patvirtinti teisininkų išvadų dėl parlamentarų privilegijų apkarpymo?
Vien to neužtenka? Akivaizdus pavyzdys, kaip seimūnai nenori atsisakyti būti dievukais, o jų vadė I. Degutienė tik demonstratyviai papurtė galva ir nieko daugiau nedarė.
Tai tik vienas pavyzdžių, o jų yra bent kelios dešimtys.
Antrasis I. Degutienės perliukas buvo mestas vėl demagogijos link (pavyzdinga D. Grybauskaitės mokyklos pasekėja: pasakiau, bet nepadariau). Seimo pirmininkė, bene pirmoji tokio rango politikė, atvirai pasakė, kad nusivylė politika. Ir ką?
Ar daug yra manančiųjų, kad ji nedalyvaus artėjančiuose rinkimuose, kad ir kokie jie būtų – pirmalaikiai ar numatyti? Manau, kad tokių nėra daug. Už tai šis jos žingsnis didelę dalį neišprususių rinkėjų gali paveikti: va, matai, ji pasakė, kad Seimas ir visa ta politika yra šlamštas, balsuokime už ją, ji viską pakeis.
Normalioje valstybėje taip pasakęs politikas turėtų atsistatydinti ir eiti dirbti tai, ką geriausiai moka. Bet čia Lietuva. Taip pas mus gali pasakyti valdančiosios politinės jėgos viena vadovių ir toliau likti vadovauti savo partijos politikai bei visam Seimui.
Politika juk pas mus gerovė, turtai, privilegijos – pasakyti, kad nusivylei tuo, labai lengva, bet to atsisakyti realiai nesinori.
Daugelis sutinka, kad tokie I. Degutienės viešųjų ryšių žingsniai prieš rinkimus – tik bandymas nukreipti dėmesį į kitą jos žaizdą. Rinkėjai dar nepamiršo, kaip prieš banko „Snoras“ žlugimą jos sūnus įvykdė galimai neteisėtas finansines machinacijas.
Ką tuo metu kalbėjo I. Degutienė, nusivylusi moteris? Nieko nepadariau, nieko nežinau, atstokite ir čiau.
Nors prokuratūra pradėjo dėl jos sūnaus veiksmų tyrimą, kiek iš mūsų tikime, kad teisybė išaiškės? Kaip sakoma, pabučiuok kupranugarį, bet jis vis tiek tau gali spjauti į veidą.
