Atsistatydino prokuroras Algimantas Kliunka. Vadovavęs pačiam įtakingiausiam ir daugiausiai informacijos turinčiam Generalinės prokuratūros departamentui.
Ir šit netikėtas banalus finalas. Santūrusis ir ypač informuotasis A.Kliunka, išdirbęs teisėsaugos sistemoje beveik tris dešimtmečius, ūmai atsipalaidavo. Per savo 53-iąjį gimtadienį neblaivus užmigo Vilniaus metalistų naktiniame klube. Ir būtent tomis dienomis, kai pajuto generalinio prokuroro Dariaus Valio spaudimą, kad atsistatydintų.
Štai ir atsistatydino. Tarsi niekieno neverčiamas. Tarsi dėl lemtingos asmeninės klaidos. Apskaičiuojamos promilėmis.
Tačiau žvilgtelėkime į šią tarsi visiškai banalią situaciją giliau. Kaip atsitinka, kad gausiausia šalies slapta informacija disponuojantys pareigūnai tradiciškai paslysta ant banano žievelės. Neblaivūs užmiega baruose, kur paprastai nesilanko. Neblaivūs užsiropščia ant palangių, kur niekada nesiropščia. Būtinai pakliūva į asmenį žeminančią situaciją. Jei nežūsta, tai bent susikompromituoja. Blaiviosios, bent viešai promiles niekinančios visuomenės akyse. Ta proga išgerkime. Aišku, slaptai.
Ta proga prisiminkime Valstybės saugumo departamento pareigūną Vytautą Pociūną. Baltarusijoje nuslydusį nuo palangės. Taip pat žinojo per daug. Tokie žmonės nėra naudingi. Sacharininiams memuarams, apdainuojantiems du šlovingus mūsų valstybės dešimtmečius. Tokie žmonės, kaip V.Pociūnas ar A.Kliunka, per daug žinojo ar žino. Todėl laikinosios sostinės memuarininkas Henrikas Daktaras atvirai pavadino šį prokurorą Miuleriu. O banditai taip vadina pareigūnus, kurių neįmanoma papirkti. Ir šit paradoksas. Mūsų pareigūnai sugebėjo atsivežti H.Daktarą iš Bulgarijos. Rytą iš saldaus miego pabudinę. Tačiau pareigūnai, su kuriais prokuroras šventė savo gimtadienį, net nesugebėjo iškviesti taksi. Solenizantą iš miego pabudinę. Kad su taksi parvežtų namo.
Gal laukta progos? Kad paprastai negeriantis prokuroras viešai apgirstų. O kur rasi tinkamesnę progą? Nei gimtadienį?
Lietuvoje jau reiškiasi antroji organizuotų banditų karta. Kai veikė pirmoji, šalies komisariatams staiga ėmė vadovauti iš kitur atkelti, situacijos nesuvokiantys provincialai. Kaune, kai siautėjo „daktarai„, vadovavo pareigūnai, atkelti iš Žemaitijos. Vargiai žinoję, kur Vilijampolė. Panevėžio „tulpinius“ nesėkmingai ganė taip pat provincialas. Gal kartojasi tas pats braižas? Prieš nusikaltėlius pastatoma kuo naivesnė provincija? Gal ir A.Kliunka tokiai situacijai per protingas.
Kita vertus, generaliniai prokurorai yra trapios figūros. Atėjus laikui, jie visada išvadinami „kišeniniais„ arba „aplaidžiais“. Ir pakeičiami. Prokuratūros stuburas buvo ir yra ne generalinis, bet galingiausias A.Kliunkos departamentas. Būtent jis gali dozuoti, kiek informacijos generaliniam pateikti. Ar Seime paversti neinformuotu naivuoliu. Tarkime, apie Sausio 13-osios bylos tyrimą. Tad tokie kaip A.Kliunka baugina beveik visus. Sacharininius valstybės istorikus. Nusikaltėlius. Savo vadovybę ir šiaip visko bijančiuosius.
Redakcijos skiltis
